Pasišnekučiavimai su Dievu

Mano Dieve kuris esi
Jau atrodo kažkur matytas
Tamsios gatvės sena taksi
Daugiabučių geltonos plytos

Kvadratėliai maži langų
Pravažiuojant iš tolo žiūri
Ši kelionė nėra brangu
Taksometras vis rodo nulį

Pamiršau kur turėtų vežt
Tai važiuojam per miestą ratais
Sukinėjamės po gatves
Kartais duobės keliuos pakrato

Pamiršau – gyveni ne čia
Jokio adreso namo numerio
Tik virš miesto blausi delčia
O taksistas man šnabža: numirė

Tavo Dievas... girdėjau ką
Kalba liaudis tikriausiai žino
Ten tik vėjo šalta ranka
Tau pamoja užu beržyno 

Bet aš netikiu nes tikiu
Kad tai tuščios netikros kalbos
Milijonai dangaus akių –
Visos Tavo – į miestą žvalgos

Taip ir išlipu iš taksi
Vidury tarp savų Žirmūnų
Aš žinau su manim esi
Ir siuntei čia į žemę Sūnų

Kartais būna matau Tave
Kartais tenka net prasilenkti
Žvarbią naktį eini gatve
Mindai šulinio seną dangtį

Ir kai būna labai sunku
Man vienam čia panešti viską
Savo pirštais lėtai suku
Telefono žaislinio diską

Aš žinau Tau skambės vis tiek
Ir išgirsi šią maldą aidžią
Pats žmogaus buvimu tikėk
Ir žinok kad ir Tau atleidžia

Padarytas klaidas kadais
Būna visko juk pasitaiko
Tavo viešbutis „Paradise“
Tavo „Rolex“ nerodo laiko

Nieko tokio žinau ir tai
Kad jo pulsas vis tyliai tiksi
Mintyse minutes skaitai
Dar tolokai apokalipsė

Kai Tau irgi sunkoka bus
Į mane pasimelski drąsiai
Aš suteiksiu švarius rūbus
Tavo Sūnui ir Šventai Dvasiai