Beribiame miške buvo naktis

Beribiame miške buvo naktis. Labai drėgna ir šalta. Ir pasaulis aplink buvo nematomas. Tik neaiškus amžino miško šniokštimas paslaptingai ėjo iš visų pusių. Aplink buvo tamsu nors į akį durk. Medžių lajos buvo taip glaudžiai susipynusios, kad nepasiekė nei mėnulio šviesa, nei žvaigždžių. Šnervės įleido vidun niūrų drėgnumą. Aš ir keli mano bičiuliai, tokie pat jaunuoliai, prislėgti sėdėjome ant žemės pačioje nesibaigiančio miško tankynėje. Mes laukėme. Mes patys negalėjome paaiškinti konkrečiai, ko laukėme. Tačiau mūsų visų motyvas buvo be galo konkretus — tai laimės troškimas. Virpėjome. Įkvėpdami naktinio miško oro prisipildėme šalčio. Buvome apgailėtini ir nuliūdę. Nežinojome savo ateities. Ir nieko neplanavome. Tiesiog laukėme. Sėkmės. Mes nebendravome. Kiekvienas buvo susitelkęs vien į save. Bendrauti būtų buvę nejauku. Ir jokio rezultato tai nebūtų atnešę. Kiekvienas laukė laimės vien sau, o galvojimas apie kitus buvo nereikalingas rūpestis. Kad ir keista, čia nebuvo nė trupučiuko egoizmo. Kiekvienas turėjo tam absoliučią teisę ir kiekvienas tai puikiai suvokė nė vieno nesmerkdamas. Visi sėdėjo su abejingais žvilgsniais. Mes nebuvome pilka minia. Visi mes buvome individualybės. Bet tik viẽna užėmė visų mūsų protus, o kiti mūsų asmenybių bruožai buvo nuslopinti. Buvo taip ilgu. Ir dėl šito gūdaus, atšiauraus, amžino miško, ir dėl šito vienybės nebuvimo, įvarančio į sielą šaltį, ir, visų pirma, dėl absoliutaus savo ateities nežinojimo. Niekas neatsiminė, kaip atsidūrė šiame tamsiame miške. Bet mūsų sąmonė nežinojo nieko, išskyrus šį mišką. Ir ji taipogi geidė bet kuria kaina ištrūkti iš jo. Bet niekas nežinojo, nei kaip čionai pakliuvo, nei kaip iš čia išeiti. Visi tiesiog laukė laimės. Visi mes, iš pirmo žvilgsnio, buvome beišgyveną giliausią apatiją. Bet iš tiesų kiekvienas saugojo viduje labai įtemptą pasirengimą. Pasirengimą laimei. Toli-toli kažkas žybtelėjo. Kaip ir yra kažkas, sykiu kaip ir nėra. Vėl pliūpsnelis. Ne, kažkas tikrai yra. Švytėjimas intensyvėjo. O gal čia jau laimė? Stiprėjąs žibėjimas akimirksniui vadavo drūtus kamienus iš tamsos nelaisvės paskui vėl juos įduodamas atgal. Ir štai šalia mūsų vangios draugijos neskubančio bėgiko greičiu vieno metro aukščiu nuo žemės slinko Kažkas. Spindinčio. Be galo grakščiai. Bet tvirtai slinkdama ore. Plaukai šviesūs. Akys mėlynos. Gražus liemuo. Nuostabus kūno sudėjimas. Iš rūbų — tik lengvas, naktinius marškinius primenantis apdaras, akinęs bei šildęs savo švytesiu. Šitie marškiniai buvo ilgi, bet iš po jų buvo matyti purvinos žemės nelietusios nuostabingos basos kojos. Šiaip aprašyti neįmanoma. Galbūt tai priminė angelą — tik skridusį be sparnų. Todėl visai nenuostabu, kad vienas mano bičiulių vardu Vilius atsistojo ir nelyginant užhipnotizuota plaštakė ėmė eiti prie Kažko. Kažkas nė neketino sustoti. Vilius kiek pagreitėjo. O paskui, bijodamas nespėsiąs, ėmė vytis. Pribėgo, šoko ant jos, įsikibo, o jinai nė nepakrutėjusi, tarytum jo ir nė nepastebėdama, su stabiškai nesikeičiančiu veidu levituodama kaip ir prieš tai nuvilko jį savo trajektorija. Į nežinomybę. Ir taip kabėdamas ant jos Vilius galiausiai dingo tamsoje. Ar žinojo jisai, kas jo laukia priekyje? Kažin. Niekas iš mūsų to nežinojo. Bet kas dar belieka tuščiame, drėgname, tamsiame miške, kuriame mes esame belaisviai? Truputį pasisielojome, kad prasnaudėme savo šansą. Bet ant Viliaus neširdome: jis viską padarė kaip reikėjo. Visi vėl laukia. Vėl šitas žibėjimas. Pagalvojau, gal jau atėjo man eilė. Tačiau arčiausiai to neregimo tako, kuriuo skrido Kažkos, tupėjo Rokas. Kaip pasiutęs šoko jis stvėrdamas kitą skraidančią Kažką ir bemat pradingo iš akiračio. Vėl laukiu savo eilės, dabar jau lig laiku prisitraukęs arčiau. O Kažko vis nėra ir nėra. Prabėgo lygiai viena amžinybė, ir tolumoj pasirodė šita šilta šviesa. „Pagaliau ir mano eilė“, — pagalvojau aš, užjaučiančiai nužvelgdamas draugus; tiesa, ši užuojauta visiškai nesuponavo pasiaukojimo bei nelaimingojo dalios palengvinimo. Bet elgiausi būtent taip, kaip ir derėjo. Mano Kažkas jau čia. Įsitempiau stengdamasis apškaičiuoti savo šuolio trajektoriją atsižvelgiant į jos spartą. Šuolis. Stėvriau ją už rankos mėgindamas išsilaikyti. Bet ji tartum nepastebi manęs. Ji nesistengia man pagelbėti. Įsikibęs į ją velkuosi šlapia, aštriomis šakomis nusėta žeme. Man skauda. O ji vis spartėja. Kelias sekundes kovoju vardan savo laimės. Laikydamasis už jos savo nuo šalčio sustingusia galūne geriu jos gyvą šilumą. Tačiau veikiai man ima nykti jėgos. Raumenys dega... — rankos, daugiau nebeištverdamos, atsigniaužė. Pargriuvau. Guliu bejėgis. Man į burna pateko žemės. Būtent toks yra pralaimėjimo skonis. Aš gi nesu raumeningasis Rokas. Visos būties apoteozė tebuvo žiauri iliuzija. Sunkiai atsikeliu ir apdraskytu veidu žvelgiu į savo bičiulius, likusius užpakaly manęs. Visuotinio prislėgtumo jausmo apimtas dūlinu atgal į mūsų stovyklą. Regis, niekas ir nepastebėjo, kas man ką tik nutiko. Tai terūpėjo man vienam. Beribiame miške buvo naktis. Labai drėgna ir šalta. Ir pasaulis aplink buvo nematomas. Tik neaiškus amžino miško šniokštimas paslaptingai ėjo iš visų pusių. Aš sėduosi ant žvarbios žemės ir imu laukti Kažko.