Amoralumas

Ši diena nebuvo įprasta. Atsikėlęs sugalvojau spjauti pasauliui į veidą. Jau kurį laiką troškau paerzinti tolerantiškąją ištvermę, supykdyti teisuolį ir įžeisti patį įžūlumą. Žinojau, kad šiandien išsiaiškinsiu, ar esu laisvas nuo moralės, baimės ir pačios iliuzinės laimės. Šią dieną mano abejonės privalėjo būti išsklaidytos. Visą gyvenimą kaupiau drąsą, kad galėčiau žvelgti Dievui į akis. Nesvarbu, jei ir drebėsiu; tai bus suprantama: juk baisu ir susigūžusiam komponuoti Dievo paveiksle. Išties nejaučiu meilės. Jei jis norėjo geriausio, galėjo žmogaus nesukurti. Duoti laisvę, valią (bet net ne laisvą valią), protą ir tiesos konceptą – štai čia yra įžūlumas! Bet šiandieną pranoksiu protą ir tiesą, nes jų atsisakysiu. Būsiu amoralus. Toks, koks žmogus yra iš prigimties – bedievis blogis.

Einu gatve ir matau besiprausiantį katiną. Nusprendžiau su malonumu nuprausti jį ežere. Ir tuo mėgavausi. Padariau tai, ko jis norėjo, sako logika. Na, gal nenorėjo nuskęsti. Bet koks skirtumas? Katė – tai ne žmogus, kad jo reikėtų gailėtis. O aš gailiuosi žmogaus. Kaipgi nesigailėsi to, kuris suvokia mirtį ir jos bijo? Ne, katė jei ir bijo, tai tik instinktyviai. Jai nesvarbu, kad nustos egzistuoti, kad galbūt niekada neegzistavo. Jos kūnu reiškiasi tik buka esybė, jei ji išvis yra. Man negaila, nes katė nebijo. Dabar suprantu, ką jaučia Dievas. Jam gaila žmogaus.

Einu toliau ir matau vaiką. Nežinau, ko laukia, gal mamos, gal sesės, o gal mirties. Vaikas vangiai supranta mirtį, bet to neparodo. Per stipriai įsigėrus į jį saugumo iliuzija. Žinau savo pareigą, man privalu išsklaidyti sapną! Prieinu ir užkalbinu. Sako, mokosi trečioj klasės. Nelemtas jauniklis. Katės nesigailėjau. O jo ne tik gailiuosi, bet dar jam ir pavydžiu. Noriu sučiupti ir pavogti jo laiką, noriu nebesuprasti. Ai, bet koks gi skirtumas, ar mirsi šiandien, ar rytoj. Gal jau mirei, tik dar nežinai. Aš nemirsiu niekada. Na, bent mano idėja amžina. O vaikas mirs ir jo idėja mirs kartu su juo, ją numarins laikas. Įkalbinu vaiką parūkyti. Rūkau kartu, kaip su senu draugu. Vaikas šypsosi prieš traukdamas, o patraukęs pradeda kosėt. Taip ir man buvo: džiūgaudamas dėl savo laimės šaipiausi iš nelaimės, bet įtraukęs beprasmybės ir pats užsikosėjau.

Kas toliau? Mergelė jauna, gal šešiolikos metų. Išprievartavau. Žinos ji man, kaip būti jaunai ir gražiai. Aš niekada toks nebuvau, nepriklausė man vergvaldžio galia. O ji šią galią turi. Ir ta galia pavergė mane. Nežinau, ar jos gailiuosi. Nemanau. Juo labiau nepavydžiu jai nieko, nebent užjaučiu. Susprogdinau jos pasaulį tarsi strėlė, atlėkusi iš niekur. Į niekur. Jei ji pradės matyti pasaulį taip, kaip matau aš, jei matys tikrąjį pasaulį, tai mano darbas padarytas. Gaila, nesimėgavau. O gal, tik truputį? Bet padaryti tai buvo būtina. Juk šiandien aš amoralus.

Atėjo pietų metas. Jaučiuosi laimingas. Pavargęs, bet laimingas – net pats stebiuosi. Uždegiau žvakę, kuri paskleidė šventą iliuziją. Maloniai pasisveikinau su ponia kavinėje, užsiprašiau bifštekso ir taurelės arielkos. Reikia atgauti jėgas jau augančiai audrai, kurios bijo bet koks kupranugaris. Pamerkiu akį prieš mane sėdinčiai mergelei. Bala nematė, maloniai nusišypsau ir berniokui padavėjui. Jie nemato mano kruvinų dantų, sukramtytų lūpų, dėmių ant marškinių. Taip, per daugelį metų išmokau apsimetinėti. Kaip apsimetinėja visi. Bet šiandien kitaip! Aš jau nebesu laikinumas, aš nesu ribotas, ir visa galia mano. O tai, kad vis dar galiu akinti žudiko šypsena tą galią ir įrodo. Baigiu pietus ir atsistojęs išeinu. Visa kavinė seka mane žvilgsniu – sužavėjau visus iki vieno.

Gal nusnausti, galvoju? Ne, nenoriu praleisti viso vakaro saldumo. Jau varvinu seilę galvodamas, kaip suradęs kokią avelę dantimis išlupsiu veidą ir rankomis išspausiu kraują iš širdies. Tapsiu pačiu laiku, jo nepaneigiamu įrodymu: koks skirtumas, ar kraujo lašai susigers į žemę, ar juos išgersiu aš? Bet iki finalinio pasirodymo pakankinsiu močiutę. Matau, viena laukia autobuso. Pasiūlau pavežėti. Kelionėje pasakojasi apie vaikus, gimtinę, jaunystę – visas tas nesąmones. Nei nepastebi, kaip išsukam iš kelio. Jai nesvarbu. Juk žmogus gyvenimą supranta tik jį pasakodamas. Ir jei jos balsas nusakytų tai, kas vyksta dabar, močiutė prarastų tobulą ramybę ir saugumą. Ne, senelė neklausia, kur važiuoju. O gal ir nemato. Gal vaidenosi, kad tikrai vežu ją į sodą. Keliavome visą valandą, o ji kaip tauškė, taip tauškė. Galiausiai man visiškai įgriso ir aš supratau, kad švaistau savo laiką. Pavažiavau giliau į mišką. Po vieno mažyčio smūgio pasruvo veidu kraujo upelis, bet tik tiek, daugiau nieko nedariau. Didysis skausmas – ne mano žvėriška galia, o neišvengiamas likimas: močiutė namo nebeparėjo, iš miško kelio neberado. Gal nei neieškojo. Vis dėlto padariau jai paslaugą, ne kitaip. Atlikau tai, ką turėjo anksčiau ar vėliau padaryti pats laikas.

Susisvėlinau. Per ilgai, tikrai per ilgai žaidžiau su sene. Valandą praleidau važiuodamas į priekį, dar vieną važiuodamas atgal. Išalkau. Bet pajutau alkį ne maistu. Tai mano galia gurgė. Kodėl šviesa, užgožianti visas kitas lempeles, yra garbinama, bet šešėlio, kuris nepalieka nė menkiausio daikto kontūro, bijoma? Taigi, šį vakarą nužudysiu žmogų, o kartu su žmogumi užgesinsiu Dievo žiežirbą. Ir tapsiu laisvas.

Nauja auka, kaip įprasta? Ir ne kitaip! Matau sėdi vaikinukas su kurpine ir naršo telefone. Fui. Na, bet gyvybė yra gyvybė, net jei ir reiškiasi tik dalimi savo galios. Priėjęs, kaip ir vaikui, pasiūlau parūkyti. Vaikinas priima, padėkoja. Užsirūkom. Jis nekosėja, aš irgi ne. Tik dabar supratau, kad su šia metafora pataikiau į dešimtuką. „Išprievartavau gazelę. “ – pasakiau. Jis nusijuokė ir keistai pasakė: „Puiku. Nuostabu ir... reikalinga. “ Nieko nesupratau. Bet gyvybė yra gyvybė, o mano alkis augo.

Įtaigiai, beveik liepdamas, įsakiau sėsti. Jis nesipriešino. Ir kas čia per tuštybė, manyje. Dievo dieviškumo simbolis yra galia, bet ta galia neįrodoma žudant. Ar įrodoma? Suabejojau. Berniokas mane visiškai išmušė iš vėžių. Žiūrėk, dar ir pasigailėsiu. Bet man jo negaila. Jis toks pat kaip aš! Nusprendžiau padaryti kai ką visiškai naujo ir paklausiau: „Nusižudom? “ Jis atsakė: „Gerai, bet žinok, kad aš nemirtingas. “ Beveik nusijuokiau. Iš nuostabos, suprantama. Bet susivaldęs pasakiau: „Aš taip pat. Tai gal tada nėra tikslo žudytis? “ Ilgai žiūrėjom vienas į kitą. Jaunuolis mąstė, tarsi mano pirmojo pasiūlymo būtų laukęs ilgą laiką, o dabar vėl nusivylė. „Gal ir nėra. “ Niekur nevažiavom. Išlipome iš automobilio, surūkėm po dar vieną cigaretę. Daugiau nebekalbėjome, nes kalbėti nebereikėjo. Paspaudėme ranką vienas kitam kaip seni draugai ir išsiskyrėme. Nesitikėjau tokio finišo. Bet diena dar nesibaigė!

Laikrodis rodė devintą valandą, todėl dar turėjau šiek tiek laiko. Keista, laiko turėti ar apčiupti neįmanoma, bet save Laiku vadinu. Ai, nesvarbu. Bėgte skubu į automobilį, akimis ieškodamas bent kokio žmogaus gatvėje. Tik staiga kulka perskrodžia mano šlaunį. O, kaip man palengvėjo! Ši kulka ką tik įrodė mano amoralumą, bėgantis kraujas teigė puoselėtą maištą, o mirtis – laisvę! Pasirodo, manęs ieškojo visą dieną. Gerai, kad nerado anksčiau. Dar spėjau šį tą nuveikti. Šlubčiodamas bėgu toliau, tikėdamasis kulkų į nugarą. Jų sulaukiu apsidžiaugęs taip, kaip vaikas sulaukia dovanų per gimtadienį. Ant žemės krentu laimingas. Juk mano fizinę vietą užims kažkas kitas, bet aš liksiu nemirtingas! Ir ne kitaip. Mano amoralumas yra tiesa, o tiesa yra gerai. Ir aš esu laisvas, aš esu amoralumas. Spjaunu pasauliui į veidą. Spjaunu į Dievą.