Nebeskaityk

atidėk į šalį apmąstymus
apie apsimetėlius
juos tokiais pavertė režisierius
viską matantis ne kaip spektaklį

piramidę iš mėsos gyslų ir kaulų
ar prizmę laužiančią šviesas
bet kaip gyvenimą

nebegalvok apie nueitą pusę kelio
kuriame tikėtina
pasimeta raudono  siūlo galas

geriau pamiegok

kas tau tas Vitgenšteinas
atmetęs paties žodžio
neišsemiamybės sukurtą
dramą

...

ne venecija


nekalbėti apie nieką
galima kalbant apie viską

architektu aš netapau
nors vaikystėje
mėgdavau piešti miestą

sakykime kad talento
manyje nerasta nė krislo

dabar jeigu būtų išlikę piešiniai
juokingai bet kartu įprastai
tarp medinių trobų
atrodytų dangoražiai

bent viename jų bet kur
lange prie įėjimo ar ant stogo
po du triušiu
gyvenimą stebi slapta
smalsiai ir godžiai


...


skaitant koliažus


tikrai dar nesupratau
kuo jie skiriai nuo miražų

raudonų plytų namas vyšnių sode
mirties nėra taip atrodo
šluojant ąslą

bet jei pagalvotum mąsliai
ji visur 
dulkių sūkuriai primena
šostako antrą valsą

mirtis ir ten ir čia
šešėliuose ginklų ant sienos
taip pat rankų
oro uoste Vilniuje Osle
ir Žąsliuose


...


jums to paties


parašęs ant popieriaus grafitu
gali ištrinti

rašant parkeriu
tušinuku rašikliu krauju
tekstai nedingsta

nebent tu juos
karpai braukai supjaustai
galiausiai išmeti

su technikos stebuklais
reikia elgtis atsargiau

pirmiausiai tu pažymi viską
tada spaudi kopijuoti
norėdamas pasidalinti
su pispoečiais

bet nepataikai - tarytum girtas

niekas nedingo
bet pranyko

žinoma darosi pikta
minties sklandumo
žaismių ir vingrybių
tu jau nebeprisimeni

lieka tik pasiųst linkėjimus
iš kaimo
trupių sudegusių artistams

malonaus skaitymo visiems
pasitenkinimo
satisfakcijos

skaitydami vieni kitus 
būkite atidūs
mylėdami būkit meilūs

glostykite esančius šalia
geros kloties mielieji
užsipiskit