Meta

Medžiai meta lapus, o tada
plunksnas meta paukščiai ir poetai,
moterys vyrus meta.
Meta šešėlį adata – ta
kurios šešėlis murkdo reputaciją, duobėtai
terpei ne nauja prarast aromatą,

kažkas meta principus,
žinau kas, ir ten, kad žinau, žino,
suprantu ne amžinai prisiminsi, pūs
permainų šiaurinis, nebeliks mašinų,

kurios turi vamzdžius išmetimo,
mesiu apie tai galvojęs,
gyvensiu mąstymą tylų, kartais intymų –
kartais apie pušis, kartais apie sekvojas,

mesiu rūkyti, atsisakysiu papuošalų
ir pirštai tai pasivys, į ką
nori būti panašūs, kažkur, kur labai nuošalu,
savo meta nusimes metafizika.