Ančiukų šokis

Žodžiai  pakeitę mano gyvenimą:
“ Tau reikėjo tokios patirties. ”

Ir  išsiūbavęs –
Savo bailią širdį!..
Išdaužk varpais –
Žvaigždėta skylę
Danguje!..

Ančiukų  šokis
Atlikinėjau bausmę karceryje. Nustebau, kai nelauktai atsidarė kameros durys ir prižiūrėtojas pašaipiai pasakė, kad su manim nori pakalbėti žmogus iš Amerikos.

    Kas galėjo manęs pasigesti? Tėvas, motina – mirė... Brolis?.. Nepasijudintų, jeigu aš gulėčiau prie jo namo durų nekvėpuodamas. Žmona? Prisimena mane kaip pernykščius obuolius, kurie supuvo sode.

    Giminių Amerikoje, jei ir turėjau, tai apie mano būvimą šioje žemėje jie turi nedaug informacijos… Tikriausiai  net neįtaria, kad yra toks Jurgis, kuris dabar mina SPRĮ koridorių eidamas į pasimatymą  su nežinia kuo. Jurgis, prasigėręs valkata, laikantis “frontą” prie stoties ir metams laiko nuteistas priverstiniam gydymui.

    Nežinau, ko mes lietuviai tikimės  iš  amerikonų?.. Be abejo, kažko materialaus. O jie – juk jie visi suknisti pragmatikai – be naudos nei piršto nepajudins. Taip mąsčiau eidamas… Tai tikriausiai koks nors kunigas, ar koks baptistas,  kuris praktikuosis su manim pamokslaudamas. Na, palauk – “šmikį “ tu, ne ant to pataikei! Aš tau parodysiu!.. Matęs aš šilto ir šalto? Tris kartus gydytas dar prie sovietų. Bėgau nuo gydymo, buvau pagautas, ir dar smarkiau gydytas iki infarkto.  Kai gavau infarktą, atsikabino.  Po infarkto klinikoje jau antrą savaitę “dariau rašalą”. Aš ir išėjęs iš tų “alkašių lemprozoriumų” prieš administracijos langus, išgerdavau – demonstratyviai.  Štai jums  – išgydėt.  Ir vėl į “trasą”…

  Tada dar nežinojau, kokias kliūtis nugalėjo žmogus, norintis su manimi pasimatyti. Nedaug tuometinė visuomenė žinojo apie  AA. Tik pagąsdinęs mūsų įstaigą, (tiksliau kalėjimo administraciją), kad kreipsis į tarptautines organizacijas, ginančias žmogaus teisės, šis žmogus išgavo sutikimą, pasimatyti su įkalintais ligoniais. Jam buvo parinkti  be-viltiškiausi.

  Jis nežinojo, jį labai nustebino, kad Lietuvoje žmones nepadarę kriminalinių nusikaltimų, įkalinami už ligą. Pagal JAV įstatymus tik sulaikyti už vairo girti vairuotojai, jeigu jie nepasirenka gydymosi – yra įkalinami mėnesiui.

    Apie kokį vairą aš galėjau svajoti? Kartais, kai rytais išeidavau “į trasą” savo ypatinga “pachodkę”, man tirtėdavo  visas kūnas.  Jeigu kas pasakytų, kad mano eisena buvo panaši, į ką tik išsiritusio ančiuko, tas ančiukas turėtų teisę įsižeisti.

    Apie ką aš galvojau, eidamas piktas, nerūkęs, negėręs, susinervinęs su gurgiančiu skrandžiu – aš jau pasakojau... Na, palauk tu man!..
    Manęs laukęs žmogus, buvo (pagal visus standartus) normalus? Apsirengęs kaip eilinis gatvės praeivis  einantis iš darbo.

  –    “Liabas, Jurgi? Aš,  Petras – “essu  elkiohiolikas”, – pasisveikino šypsodamasis. Gyvenime dar nemačiau tokių gerų, viską suprantančių akių.
“Kabina makaronus ant ausų”, – dar galvojau neryžtingai bandydamas įveikti, atstumti tą tokį jaudinantį žvilgsnį, ir tylėjau.

    Petras kalbėjo, kalbėjo apie save. Bet tai buvo pasakojimas apie mane!..
“Ko aš čia klausau, – vis kartojau mintyse. Juk aš ne alkoholikas. Noriu geriu  – noriu ne! Štai ir dabar blaivus!.. ”  Tada dar nežinojau, kad tai irgi mano ligos simptomas.

  Dabar aš žinau – tai buvo pirmo žingsnio pradžia.  Kokio žingsnio?.. Mano kojose gal tik sausgyslės sujudėjo, gavę pirmus signalus iš smegenų.

  Nuo tos dienos praėjo aštuoneri metai. Dabar aš jau blaivus virš dvejų metų. Pradėjau lankyti AA susirinkimus. Kol gydžiausi  negėriau.  Atsirado savigarba, nes nėra tokios uždaros įstaigos, kurioje negalima būtų išgerti.

      Grįžau namo. Vos išlipau iš autobuso – atkrytis!.. Juk tai buvo mano “fronto zona”.  Kai vėl nusigėriau iki visiško  išsekimo  ir negalėjau paeiti, net savo ančiuko eisena, atvažiavo AA nariai iš Vilniaus ir nuvežė mane  į narkologinį centrą. Ir vėl prie mano lovos palinko Petras.

–    Sveikas,  ar  įsitikinai?.. Gerai, gerai nesijaudink!
–    Įsitikinau, Petrai, – sakau su ašaromis.
Šie žmonės, kurie mane vežė, padėjo – buvo man artimesnį už gimines. Nes aš buvau niekam nereikalingas.
 
    Po to baigiau “ Minesota”. Kodėl aš sakau baigiau, todėl kad tai daugiau mokslas, o ne gydymas. Tos patirties dar buvo maža.
    Po ilgalaikių blaivybės periodų, aš vėl pradėdavau gerti. Ir vėl konvulsiškas ančiukų šokis, vėl visiškas išsekimas. Kaip sunku įsitikinti? Kaip sunku prarasti tą iliuzija - saikingai gerti.
    Taip, aš esu alkoholikas!  Taip, aš negaliu saugiai gerti. Jeigu aš keliu pirmą  taurelę, darau beprotybę. Ji man mirtinai pavojinga.

    Ar aš kenčiu, kad esu alkoholikas? Visai ne. Man labai patinka būti negeriančiu alkoholiku.  Aš alkoholikas tik tarp savo likimo draugų.  O “pasauliečiai” kaip mes juokais vadiname mūsų gyvenimo būdo nepriimančius žmones, jau baigia pamiršti, kad aš kažkada gėriau. Be to, aš jiems nerūpiu, aš dirbu, turiu šeimą. Man tiesiog nėra laiko lankytis policijoje, ir visai  netraukia, į tamsias apšnerkštas landynes, kuriuose gėriau. Aš manau, kad  jau žengiau  pirmąjį žingsnį.