monmartras

mano mintys ropinėja takais skruzdėlynų
spygliais pušų, smėliu jūros, bet tik tai atminty
atminty tik -
ir savęs nematau nematau
ir pavargę spinduliai gulant lūžta per pusę
ir taip nupiešia stalą ir sąla galva nuo aki
mirkos šios, nes - *balandžiai*

akimirkos mirksta skalbimo mašinoj tik su
kasi, sukasi viską krūvon, ir ponai ir ponios prie stalo
prie sulūžusios pusės, prie baro
ir figūros paruoštos sužaist iki galo
ir pasaulis kažkiek - magiška skrybėlė
pakavot savo baltąjį triušį nes
ir laikas nebūtinai eina, jei nebūna taip liūdna
nes noris jog būtų gražu

o matyt, kas iš to, akmenėliais ruduo
pribyrėjo basutėn basutėn - ir štai stovi susipainiojęs
visas vanduo ant žolės
ir nežino ar užšaltų ar kristų
ar supilt kibiran ir ant gatvės turistų, kad blizgėtų
kad maža
nebūtų

o galbūt susileisti į seną sifoną užrakinti seifan ir po vieną
pipetę į arbatą, į likerį, kavą

kai gražu, bet negera
nemažai - neužtenka
kai šąla

nors nešalta visai, arba šalta - kitaip -
kai nutirpusios rankos paliečia
arba sujuda žuvys nevalingai nei kiek
po ledu, akinukų akvariumuos,
akvarelėj ant sienos - *balandžiai*

aš sulūžtu ir skylu, ir barstausi, aš - šukės
tenka šluoti save iš pradžių

vis pakylu ir sėdu, sėdu vėl ir pakylu ir
tegul nesuprasiu kada
tylą perveria strėlės nuo bokštų ir rikių
varpo gaudesio įtempto lanko
nesuprasiu kada
nebeliko kėdės
už neapšviesto stalo, paslėptos kanarėlės už rankų

nežinau
ar norėčiau surast