KažkoX ne toX (1 dalis)

1985 metų lapkritis, Ignalina

Milžiniškas galingos energijos pliūpsnis sudrebino tamsią, šiltą ir drėgną erdvę. Du pradai, pirmapradės sudedamosios dalys, balta ir raudona, atsitrenkė viena į kitą su pirmykšte jėga ir sukėlė didįjį sprogimą, sukurdamos absoliučiai naują, unikalią Visatą, nepanašią į jokias kitas Visatas. Sprogimas visada, nuo amžių amžinųjų, būdavo vienodas, bet jo sukurta Visata kiekvieną kartą unikali ir nepakartojama. Tik per tą trumpą sekundės dalį, kaip žaibo blykstelėjimą, buvo padėtas pagrindas viskam, kuo naujoji mikrovisata gyvuos, suvoks ir kaip sąveikaus su kitomis panašiomis į save mikrovisatomis. Kaip bombos sprogimas jis išsviedė galingą užtaisą kovingos, euforiškos, apribojimų nepažįstančios ir nagais bei dantimis į gyvenimą besikabinančios energijos, kurios aidai visam laikui liks naujo darinio giliausiuose ir pagrindiniuose suvokimo sluoksniuose, ir kasdien primins – tu turi išlikti, turi gyvuoti, plėstis, dominuoti ir kurti panašius į save.

Po didžiojo sprogimo naujoji mikrovisata ėmė plėstis vis greičiau ir greičiau. Pradžioje ji buvo beformė, kaip kraujo krešulys, bet paskui vis labiau pradėjo įgauti iš sielos ir kūno sudaryto individo pavidalą. Iš pradžių apvalų kaip kiaušinį, o vėliau – pailgą. Priekyje išryškėjo sustambėjimas, nuo kurio per visą ilgį, iki pat galo, vedė gumburiuota ašis. Abiejose ašies pusėse po kurio laiko pasirodė žiaunos ir po du guzus kiekvienoje pusėje, kurie plėtėsi, ilgėjo ir tapo panašūs į žuvies pelekus. Žiaunos dingo, galūnės ilgėjo, galva apvalėjo, išryškėjo akys ir burna. Naujas individas vis labiau įgavo roplio, žinduolio, o galiausiai – aiškią žmogaus formą. Jis ruošėsi parodyti pasauliui save...

1986 metų pavasaris, ten pat

... Danguolė – juodaplaukė, ne visai lietuviško gymio jauna dvidešimt aštuonerių metų mergina, stovėjo prie didelio veidrodžio jaukios popiečio saulės nutviekstame kambaryje, ir apžiūrinėjo apvalėjantį pilvą. Grotuve sukosi jau vos ne iki skylių praklausyta „Boney M“ plokštelė. Alvydas turbūt vėl eilinį kartą išvažiavo pas savo tėvus dirbti. Medis jam viskas, turbūt ištisas dienas galėtų nieko daugiau nedaryti, tik klausytis staklių ūžesio, kuris jam kaip gražiausia muzika, ir su didžiausiu atsidavimu gludinti, šlifuoti visas tas lentynas, spinteles ir kėdes. Danguolė sunkiai atsiduso. Gal visi taip gyvena po vestuvių? Moterys po širdimi nešioja vaikus, vyrai daug dirba, na kartais ir nuima stresą alkoholiu – o ką? Vyro ir žmonos tėvai, nors ir susigiminiavę per vaikus, vis tiek visada lieka svetimais žmonėmis. Normalu. Juk tikrai normalu?

- Danguola, - merginos mintis nutraukė motinos balsas. Emilija, stora ir valdingo būdo moteriškė, stovėjo prieš ją išsižergusi su purvina prijuoste ir samčiu. Danguolė nejučiomis šyptelėjo.
- Kas, mama?
- Kū tu cia darai su šituo sukniu?
- Mieruojuos. Ačiū labai, kad paplatinai. Greitai pilvas auga... Tokia sunki jaučiuos, atrodo kad pati savęs nepanešu.
- Nu nu, - Emilija kaip įpratusi, kontroliuojančiu žvilgsniu kritiškai nužvelgė dukros figūrą, - man tai tujei iškūdus atrodai. Tik pilvas i likys, a visa kokia tai blozna. Valgyt tau raikia daugiau, ažu dujei gi dabar valgai.
- Žinau, mamyt, žinau, - droviai atsakė Danguolė.
- Ainam, pavalgysma. Bulbų išviriau su sasyskąm, šaltibarščių padariau. Ė kur anas? – Emilijos veidas, tariant žodį „anas“, pastebimai surimtėjo, ir Danguolė negalėjo to nepastebėti.

Ir aišku, ji pastebėjo. Pastebėdavo kiekvieną kartą, kad ir jos valdingoji motina, ir ramaus būdo minkštaširdis tėvas, Alvydą dažniausiai vadindavo „anas“, o jam įėjus į kambarį, greit pritildavo linksmos kalbos, taip džiuginančios ją nuo vaikystės. Kur gali būti geriau, jei ne tėvų namuose? Ypač kai atvažiuoja traukiniu iš Vilniaus jaunesnioji sesuo Aldutė, studentė. Jie visada buvo tokie artimi, yra artimi ir dabar. Tik...

- Alvydas pas tėvus, dirba, - atsakė Danguolė kiek galėdama nerūpestingiau, bet balsas kažkodėl skambėjo netvirtai.

Užtat tvirtai skambėjo motinos balsas:

- Aaaaaa... Nu nu... Dabosma, kų ti jam vėl pripasakas apie mus. Kokis anas cia nuskriaustas, koki cia mes jų sūneliui per prasti, - ir nelaukdama atsakymo, apsisuko ir kazoko žingsniu nužingsniavo link virtuvės neatsisukinėdama – net neabejojo, kad dukra seka iš paskos. Išėjusi ant namo laiptų, piktai riktelėjo vyrui:

- Vacy! Nu kiek rozų tau sakyta – baik kūryt prieš pietus! Priskūryja, paskui nieką nevalgą! Aik graiciau, bulbąs atšals!

Vacys – didelio ūgio, bet ramaus būdo vyras, pietietiškai tamsaus gymio kaip ir Danguolė, klusniai užgesino cigaretę, ir atėjo į kambarį. Apsičiupinėdamas rankomis už daiktų (Vacys turėjo akių ligą ir su amžiumi vis prasčiau matė), atsisėdo už stalo ir ėmė klusniai valgyti bulves su šatibarščiais.

Danguolė irgi atsargiai prisėdo, pati jausdamasi keistai dėl savo tokių apsunkusių, vangių judesių. Pamačiusi lėkštę su raugintais agurkėliais, nesusivaldė – net nepajuto, kaip suvalgė vieną, antrą, po to ir trečią... Kaip skanu! Pilvo viduje mergina pajuto spurdėjimą, ir ją visą užiejo džiaugsmo banga. Mano vaikelis!

1986 metų rugpjūčio 20 dienos išvakarės

Ramią ir nei laiko, nei erdvės nežinojusią palaimingą būseną sudrumstė kažkas netikėto ir klaikiai baisaus – visa terpė, supusi savęs dar nesuvokiantį, bet instinktyviai jaučiantį individą, staiga kažkur ištekėjo, kaip ištraukus vonios kamštį, ir jis pasijuto suspaustas ir dusinamas tamsoje, iš visų pusių. Kas čia vyksta? Kas bus? Ar tai jau pabaiga??? Ką daryti???!!! Kas gali man padėti!!!

Siaubingas, iki tol nepatirtas jausmas kankino mažą padarėlį. Man buvo taip gerai toje drėgmėje ir šilumoje. Kodėl dabar likau tamsoje, kodėl mane visą taip spaudžia? Kodėl dusina???!!! Kas per neramūs balsai už tos tamsios sienos, kuri visad buvo tokia minkšta, o dabar siaubingai kieta, įsitempusi ir veržianti? Gelbėkit!!! Padėkit, kas nors!!!

Danguolė klūpėjo ant grindų kambaryje prie lovos, ir klykė nesavu balsu. Tėvai ir Alvydas buvo šalia, greitoji jau pakeliui. O siaube, ji žinojo, kad skaudės, bet net pagalvoti negalėjo, kad šitaip! Neseniai nubėgo vandenys, ir mergina kentė baisias kančias, kokių anksčiau net negalėjo įsivaizduoti.

- Vajetau, tu tik laikais, - kalbėjo dukrai Emilija, - pakintėk, ilgai neažtruks! Mislyji, man kiteip buvą? Tavi aš ne šite pagimdziau, i Alduty?
- Mama, negaliu!!! Skauda!!! Siaubas, kaip skauda!!! Negaliu kentėt!!!
- Praais, dukrel, praais! Zara jau dziaugsmės visi lėliuku. Pakuntryk biškį!

Greitoji atgabeno Danguolę į ligoninę, ir Alvydas liko laukti už durų, kai merginą nuvežė į plytelėmis išklijuotą, vaistais kvepiančią (o gal dvokiančią) patalpą. Buvo jau beveik vidurnaktis, lauke šėlo audra su žaibais, o ligoninės kaimynystėje kažkas šventė vestuves – sklido muzika ir girti linksmi balsai, audra įsišventusiems nė kiek netrukdė. Medikės Svetlana ir Nijolė drąsino merginą:

- Na, pasistenk! Šaunuolė! Labai puiku! Nedaug liko!
- Koks spaudimas? – tyliai paklausė Nijolė Svetlanos.
- Virš dvieju šimtų.
- Vaistų gal suleist?
- Nerekia, gimdymą pristabdys. Ir taip nelengvai einasi, - patyliukais atsakė Svetlana, ir garsiau entuziastingai tarė Danguolei, - na, šaunuolė! Pasistenk! Dar! Jau nedaug! Būk gera!

Klaikioje tamsoje prasivėrė vos matoma menka šviesa, ir nors mažasis individas dar niekad nebuvo jos matęs ir nesuprato kas tai, bet jis kažkaip žinojo – reikia judėti ten! Jis privalo judėti ten! Tai išsigelbėjimas, ateitis, kažkas didelio ir galingo, nenumaldomai traukiančio!

Ir jis judėjo, nors galvą ir mažą kūnelį iš visų pusių spaudė galinga jėga, bet dar galingesnė jėga jį vertė stumtis, eiti pirmyn, nesustoti! Motinos širdies ritmas, visada vos girdimas, dabar bumbsėjo labai stipriai, kaip būgnai, net drebino jį visą viduje, ir kėlė mažam padarėliui keistos euforijos pojūtį, ir vėl priminė tą didžiojo sprogimo metu išsiskyrusią laukinę, nevaržomą jėgą – ji čia, ji niekur nedingo! Baimę ir skausmą vis labiau keitė kažkoks džiugesys ir kovingumo įkarštis. Aš einu!!! Taip, aš jau čia!!! Nežinau, kas ten laukia toje šviesoje, bet neabejoju, kad bus labai įdomu!!!

Griaustinio dundesys ir baliaus garsai patvirtino, kad jis eina į kažką labai gero – turbūt šventę, ir nors mažasis individas dar nežinojo, kas yra šventė, netgi kas apskritai yra gyvenimas, bet jautėsi tikrai šventiškai ir euforiškai, nepaisant suspaudimo, skausmo ir baimės – na, kaip per savo gimtadienį. Ritmas sveikino jį didingai ir iškilmingai kaip fanfaros, laukinė biologinė galia draskė naują žmogų iš vidaus, vertė stumtis pirmyn, ir štai jau, jau...

Ir kas gi čia? Staiga padarėlis pajuto aplink save plačią tuščią erdvę, pasidarė labai šalta, vos matančias akis apakino šviesa. Kas čia atsitiko? Kur aš atsidūriau? Kūdikis pajuto dar kai ką nepatirto – pliaukštelėjimą, kažkas atšoko viduje, ir plaučiai pirmą kartą prisipildė oro. Prisipildė, ir pasigirdo klyksmas. Kas čia įvyko???!!! Nesupratau, bet man patiko!!!

Svetlana laikė ant rankų rėkiantį kūdikį, ir rodė jį Danguolei, kuri sunkiai kvėpavo visa uždususi.

- Berniukas! Pasižiūrėkit, berniukas!!! O koks stambus, koks fainas! Nenorėjo rėkti, kol nepliaukštelėjau, užspringęs buvo... Bet viskas gerai, gražus berniukas, drūtas!
- Ačiū... Ačiū Dievui... Ačiū... – Danguolė vos galėjo kalbėti, - ir jums ačiū... O Dieve...
- Ir su marškinėliais! Pasižiūrėkit, plėvė ant galvos, Nijole, matai? Placenta ant galvos prilipusi. Bus ypatingas!
- Svetka, baik tu su tais prietarais, kaip bobutė kokia, - nusijuokė Nijolė.
- Bobutės geriau už tave žino, profesore tu. Na, jaunoji mama, neabejokit – tikrai kitokį nei visi vaiką turėsit!