Racionalumas

Manojo miesto Aido gatvėje nėra obelies, kaip ir tavojo.
Ši išgalvota obelis kelia didesnį rūpestį, nei
mačiūtė, kuri galbūt surinktus obuolius pardavinės,
galbūt virs obuolienę.
Kai ilsies ant prirašinėto suolo, tu skaičiuoji
kiek procentų viso pasaulio suolų lieka neaprašinėti.
Žmonės, kaip balandžiai, jie šika ten kur sėdi.
Tu matai, kad kažin kodėl jaunais atrodantys tėvai
perka ir velka stirtas sąsiuvinių.
Nors rugpjūtis apsipylęs lietumi, visos rugsėjų pradžios
daugmaž šviesios, neskaitant vienos, kurią dengia rūkas.
Tą, paskutiniąją rugpjūčio dieną šėtonas perėjo obuoliais
nuklotą žemę. O Kaukazo slyvelės ėmė rust ir tapo itin rūgščios.
Nedorybė nutinka staiga, neperspėjusi.

Jau labai tolimą rugsėjį, dienos buvo ne tik šiltos,
mūsų studentiškame kambary buvo uodėta, gal todėl,
kad net du kaimynai buvo diabetikai, Mindaugas ir Lorenas.
Aš žinau, kas vilioja uodus.
Uodai tąkart prasilaikė iki pat Naujųjų.

Aš kalbėjausi su este. Ji sakė, kad estai labai racionalūs,
kad nepaisant visų kalbų, jai nesuprantamo lietuvių noro
su jais konkuruoti, dauguma gyvena kone absoliučiame skurde,
butuose su pigiais plastikiniais langais,
kad migrantai vos apsigyvenę jų šalyje, stengiasi kuo
greičiau išvykti, nes niekas neranda to, kas žadėta.
Migrantai viliojami pieno upėmis ir medaus krantais, tačiau
būna labai gerai, jei randa darbą už kurį mokama bent 600 €.
Tenykščiai keclachai nesiskiria nuo mūsiškių. Truputį keista
ir kartais gera žinot, kad tenykščio, tai yra
protestantiškojo kapitalizmo etika niekuo nesiskiria nuo
mūsiškos, katalikiškai posttaerybinės ir su žydišku
atspalviu.

Jei kalbėtume apie rugsėjus, vienas įsimintiniausių buvo
tas, kai atvykau į šį miestą, kurį pats, ne taip ir seniai,
praėjus kone dvidešimčiai metų nuo apsigyvenimo jame,
praminiau Šūdmiesčiu. Anksčiau žodis šūdas mane piktindavo,
o jei ir ne, tai privesdavo kone iki ašarų. Gal todėl, kad
jis taip nuostabiai asocijuojasi su mūsų miestu.
Dvi atvykėlės iš Vilniau, aplankiusios mane prieš
aštuoniolika metų, kalbėjo apie šį miestą, kaip apie
racionalumo produkuotą stebuklą. Užsiminė, kad visos
virvelės nuvytos mūsų mieste nuvejamos iš vaško,
o visas vaškas išspaudžiamas iš ekskrementų.
Bene du metai iki to, aš atvykau į Šiaulius ir vos atvykęs
jau žinojau - turiu būti racionalus. Jau pirmą naujųjų
mokslo metų savaitę, regis šeštadienį, ėjau į mokyklos sodą
rinkti obuolių. Viriau obuolienę, varvinau ant batono
ir valgiau užgerdamas turguje pirktu pienu. Aš nebeleisdavau
pinigų alui kaip kadaise, o tarp visų gėrimų, kuriuos tik
teko gerti pienas yra numeris 1. Su obuoliene ir be jos.
Neatsigėręs pieno aš neidavau miegoti. Kad ir kaip
bendramoksliai stengdavosi išvesti iš kelio siūlydami alų,
kurio taip pat neatsisakydavau, visvien likdavau
ištikimas pienui, gal net labiau, nei vyresnėms moterims
ar jaunesnėms merginoms. Būtų nuodėmė skųstis ta įvairove,
tomis įvairenybėmis, kurias patirdavau anuomet.
Jas, ko gero traukdavo pienas, pienas buvo manyje.
Kai tu man pasakoji apie dribsnius ir obuolius, aš prisimenu
mokyklos sodą ir pieną. Ir svarainius, kuriuos taip pat
pirkdavau iš močiučių, pjaustydavau, išrinkdavau sėklas
ir virdavau sirupą. Svarainiai buvo pigūs, apskritai viskas,
o ir pats pragyvenimas anuomet buvovo labai pigus.
Ir ne tai svarbiausia, anuomet aš buvau racionalus.
Apie viską nekalbėsiu, tačiau aš tikrai buvau praktiškas
iki nuobodumo ir pasibaisėtinai racionalus, tada,
tais baisiais laikais, kai prekybcentriai per įdarbinimo
biurus siūlydavo darbą pernakt valyti prekybos sales už
dvi šimtines mėnesiui vietoje oficialiai privalomų keturių,
tą pačią sumą buvo galima uždirbti per pusdienį.
Tą ir darydavau, aš uždirbdavau tą sumą. Tiek kainuodavo
nauja Nokia salone. Tuo baisymečiu galimybių buvo daugiau,
nepalyginamai daugiau.
Jau daug laiko, žinodamas, kad ne bet koks galvojimas
atneša subrendusius vaisius, aš galvoju, kad laikai
tikrai neina geryn, kad norėdamas ką gaut, turi
įdėt kur kas daugiau pastangų. Galbūt taip skiriasi
ne laikai apskritai, bet tai kas buvo ir kas yra.
Skiriasi jaunystė nuo viduramžio, o viduramžis skirsis
nuo senatvės. Aš buvau racionalus, bet ne protingas.
Kažkas  nutiko ne taip. Dirbdamas iki visiško
užsipisimo, aš sapnavau chromuotas raketas.
Dabar, kaip ta bobulė iš rusiškos pasakos, sėdinti
prie savo geldos, aukso žuvų aš nematau,
nematau chromuotų raketų. Vietoje jų,
nupjautoje pievoje matau kosminį laivą.
Jis blizga ir yra panašus į didelį didelį falą.
O šio simbolio ne tik vaizdas, bet ir reikšmė
man kelia nerimą ir baimę.