Mes gyvi, nes pavasariai grįžta į žemę
Mes gyvi, pasitinkame naktį neramią
Mes gyvi, kol ore pirštais siuvame kryžių
Mes gyvi, iš kovų į namus nesugrįžę,
Mes gyvi, kol kryžiuojasi laikrodžių ietys,
Per kovas mes išmokstame melstis. Mylėtis
Jau atpratom seniai, savo moterį tyliai
Tik giliausiam sapne, būna, kartą pamyliu
O tada, vėl apleidęs sušilusį gultą,,
Saugau būrį, kad nieks paryčiais neužpultų
Saugau vyturio giesmę ir tylą ritinę,
Saugau gentį išnykstančią jau paskutinę.
Saugau boruže veidu nuriedantį lašą,
Saugau laiškus ir tuos, kas juos siunčia, kas rašo.
Saugau upę ir krantą, ir gelžkelio vingį,
Kol apšilę vėl miklinas pirštai sustingę.
Automatų vargonais išgrojantys Bachą
Mes gyvi, nes vilties šitą naktį pakako.
Zvimbiant kulkoms išgirstam, kad rūkymas žudo
Šitaip ciniškai keista, ir juokiamės mudu,
Pasimetę skirtingose žemės kampeliuos,
Bet vienodai čia saulė ir gula, ir kelias.
Kaip atomą vienatvę į šipulius skaldai
Ir jau nedreba rankos, ir glaudžiasi maldai
Du delnai, kol nelieka nė tarpo pralįsti
Dievo vėjui, nes čia jau kita karalystė.
Nes čia viskas ir lieka kaip buvę kadaise,
Mes sulaužome seną tylėjimo teisę.
Mes gyvi mintimis ir dvasia nenumirę,
Kur pontoniniai tiltai ir jungia ir skiria,
Nuo pelų gera grūdą ir mėsą nuo kaulų,
Labirintus ir lapkričius nuo minotaurų.
Mano tamsą nuo tavo šviesos, mano šviesą
Nuo nakties ir jau šitaip susipinam dviese,
Kad jau niekas daugiau negalėtų atskirti
Mes gyvi, nes šie žodžiai dar nuveja mirtį,
Tarsi smilkomi kadagio dūmai, šermukšniai
Ir šamanų netylančios apeigos, šūksniai.
Mes gyvi, kol dar galime šitai ištarti,
Pamatyti pražydusį miško papartį,
Priraškyti žvaigždžių pilną saują į burną,
Sužieduoti paukščius, sužieduoti Saturną
Išsišluoti iš sielos šios vasaros sniegą,
Ir tylėt apie viską, kalbėt apie nieką.
Mes gyvi, ir dar būsim, nes reikia tikėtis,
Kol naktim tarsi laužas liepsnoja erškėtis.
Po žvaigždžių pumpurų dar nesprogusiom minom
Mes gyvi, o gal mirę, tik šito nežinom.
2021 05 04 – 2021 08 23