kliedesys

Jau pradedu pamiršti tavo veidą -
pro metų dulksną tik jo kontūrą matau.
Bandau minty atkurti žingsnį greitą –
prisiminimai sminga vis giliau.
Ant sofos kambary pakibęs paltas -
prie jo aš šitiek kartų prigludau...
Šešėlis marškinių, vaiduoklis baltas,
ir tavo kvapas tartum dvelkteli...
Klejoju? O dangau...
Iškyla vizija iš nuojautų trapumo
žmogaus, kurį iš užmaršties šaukiau.
Jis praeitis.
Bet mano suvešėjęs išdidumas
vis kartoja tyliai –
„taip abiem geriau... “

O metai ąžuolais į eilę stoja,
ir vis aiškiau mūsų kaltes matau.
Tas suvokimas pakerta man kojas –
pakeist galėjom viską.
vėlai tai supratau.