Laiškai Genijui. Trumpas pagalbos skambutis.

Sveiki, Genijau.

Tikiuosi, aš kreipiuosi ne į eterį.
Tikiu, kad kreipiuosi į aitvarą,
į padarą gyvuojantį savo
daugiaapvalkaliniame kūne. Na,
bent jau jo išnarose. Sako, kad tuomet,
kai aitvaras ryja savo kūną,
pasaulį sukausto baimė ir klaikas,
kai jį atrajoja, kyla audros, kai išvemia,
apima chaosas, o visa pakvimpa
skrandžio rūgštimis, pelkių augalais,
pelynais ir pelenais.
Bei dar daug kuo, nelygu kaip uosliniai gebėjimai
prisitaiko suuosti nelaimę bei vargą
Žmogus gi yra lyg tas šuo, vaikštantis ratu,
uostinėjantis, ką dar taip neseniai savo pasąmonėje
pakasė.

Esi visokių gyvenimiškų padėčių ir sakyčiau,
kad netgi viršpadėčių žinovas. Esi ūkininko
kalendorius, tu tikrai žinai kaip raugiami
kopūstai. Esi ne tik ūkininko, bet gi ir Rašytojo
patarėjas. Esi nesiliaujantis patarinėtojas,
išmintingumo, bet ne juokingumo ir ne
patyčios versmė.

Mūsuose nuo pat ryto neperlabai padorios moterys
po langenom šūkalioja. Bandžiau belst į
beržo kamieną. Nepadeda. Bandžiau ausis
išsitrinti ochra, ne, net ir tai nepadeda.
Bandžiau uostyti pelargonijas. Netekau jėgų paskutinių.
Apsvaigau, netekau paskatinimų tęst savo rašymus.

Gerb. Genijau, esi astrologinis žvaigždžių išsidėstymas.
Esi etiudų žara. Esi vienintelio Žemės palydovo trimitas.
Už ką man šitokios kančios? Ko man griebtis
ir ką man daryt? Gal tu galėtumei perrikiuoti žvaigždes,
na bent jau tas, kurios lemia mano likimą?

Gerbiamas Genijau, aš nerandu atsakymo,
mano rankos nusviro, mano rašiklis
po Mebijaus juostomis nusirito ir šią tamsią akimirką,
kai Saulė slepiasi po debesimis, jų gelmės bedugnėse,
atrodo, kad ir nebesugrįš.

Gelbė... k...