Perfekcionistas

Lėlininkas
      Kai man buvo ketveri, patekau į naujus namus. Nepamenu, kur buvau prieš tai, tiesa, nedaug prisiminimų turiu ir apie laiką po to. Tiksliau, vaikystę pamenu visą, tačiau jos kadrai visiškai nevarijavo: paklaustas, ką ketinu veikti rytoj, galėjau nupasakoti tai, ką veikiau vakar. Laiko srovė man tekėjo vienodu greičiu, nei pristabdydama, nei pagreitindama, vis nešdama tuos pačius vabaliukus ir šapelius.
      Visą monotonišką vaikystę išeikvojau tėvų žaislų parduotuvėje. Atrodo, keista, juk vaiko pasaulyje neturėtų atsirasti sąsajų tarp monotoniškumo ir žaislų? Deja. Nors būdamas jauniklis to dar nesuvokiau, tai buvo tiesa. Žinoma, apčiupinėjau daug įvairiausių žaislų: lėlių, mašinyčių, lėktuvų, kaladėlių, ko tik nori, tačiau nieko kito ir neturėjau. O skirtingų žaislų kuriami pojūčiai mažai kuo tesiskyrė. Todėl suaugėliai vaikams ir sako: „Eik pažaisk. “ Jei būtų kitaip, vaikui pajutus potraukį, pavyzdžiui, kūrybai, tėvai pasiūlytų statyti kaladėlių pilis ar namus, formuoti plastilino šedevrus, o pajutus adrenalino troškimą – primintų apie lentynoje išrikiuotas mašinėles bei lėktuvus. Bet aš daugiau nei monotoniško „eik pažaisk“ negirdėjau.
      Tėvai nuolat dirbo, man neturėjo „nervų“. Taigi, nemažai laiko teko praleisti ore skraidinant mašinėles ir žeme braukant lėktuvėlius. Bet užvis labiausiai mėgau lėles. Matote, su nejudria mase, vardu Plastilinas, ar povandeniniu laivu, mano pramintu Bomba, pokalbio užmegzti negalėjau. Gal numuštas lėktuvas kokį garsą ir išleisdavo, bet kabinoje pasislėpę nematomi pilotai į pagalbos siūlymus nebeatliepdavo. O lėlės, mano mylimiausios, jos su mielu noru ne tik atsakinėdavo į klausimus, bet ir pačios uždavinėdavo naujus. Be to, joms sukurdavau tokią istoriją, tokį personažą, kokio pats trokšdavau. Kartais, sutelkus visą fantaziją, galėjau ranką spausti prezidentui, ateiviui ar astronautui, o kartais, visai netikėtai, atsidurdavau magiškų draugų būry, su kuriuo žaisdavau iki išnaktų.
      Dar viena man patinkanti veikla buvo šnipinėjimas. Sužinojęs, ką reiškia žodis „šnipas“, supratau, kad visai juo nebuvau. Tik mama, akies krašteliu aptikusi mane besiklausant pokalbių, kartą sušuko „valstybės šnipas! ” ir krykštaudama nusivijo į mano kambarį. Po to vakaro buvau atsargesnis, protingesnis. Nors nujaučiau, kad elgiuosi blogai (antraip kam reikėjo pasivijus užrakinti mane kambaryje?), save įtikinėjau kartodamas: „Jei jie nekalba su manimi dienomis, turiu teisę klausytis balsų bent vakarais. “ Tuos išgirstus dialogus vėliau dar kartą netgi gyvybingiau atkartodavo lėlės.
      Besiklausydamas, kaip kalbėjo tėvai, pradėjau mokytis naujų žodžių, pavyzdžiui, biudžetas, uždaras, vagis, pragaras, svajonė, respublikos pilietis. Vėliau šiuos žodžius įkūnydavo mano valdomi dramos aktoriai, o tie vaidinimai ir pačiam padėdavo geriau suprasti žodžių reikšmę. Šiandien išgalvojau štai tokį spektaklį: uždaras vagis turėjo svajonę paplaukioti povandeniniu laivu Bomba, tačiau tam neturėjo reikalingo biudžeto. Taigi nusprendė per vieną vakarą apvogti keturiolika respublikos piliečių. Jo svajonė išsipildė, tačiau Bomba po vandeniu sprogo ir vagis nukeliavo į pragarą. Smagu, tiesa? Gaila, ne visada įsimindavau tiek daug žodžių. O šiandien išmokau tik vieną: perfekcionistas.

Lėlių namelis
      Perfekcionisto gyvenimas, suprantama, buvo nutapytas tobulai. Niekas jo neerzino nei pykino. Netgi ir žadintuvas, pranešantis dienos pradžią, dabar skambėjo melodingai, tiesiog glostė snūduriuojantį. Per didžiulį langą prieš lovą tekėjo rytmečio saulė, o švelnus vėjelis skaitė ant palangės paliktą knygą. Perfekcionistas, su šiltu šypsniu veide, palengva nuropojo iki lovos krašto, nuleido kojas ir atsisėdo. Jam net nesinorėjo nutildyti tos malonios melodijos, tarsi pratęsiančios jo ką tik sapnuotus svajingus kraštus. Išties muzikos grojimas buvo lygiai tiek malonus, kiek ir tyla. Taigi lėlė (supraskite, ją valdžiau aš), taip ir neišjungusi žadintuvo, pakilo ir grakščiai, tarsi nieko nesvertų, nusklendė į vonios kambarį. Ten veidrodyje Perfekcionistas nužvelgė savo blizgų medinį kūną, neturintį nė vieno įtrūkimo, tamsią ševeliūrą, stiklines akis.
      - Štai tau ir gyvenimas Perfectio.
      Suprantama, šią rytinio dvasinio pasitenkinimo kelionę sekė kasdienė švaros rutina, pusryčiai, aprangos pasirinkimas, bet apie juos nepasakosiu - neįdomu. Verta paminėti nebent tai, kad Perfekcionisto tobulos dienos buvo tobulai vienodos. Panašiai kaip mano, nors manosios ne tokios laimingos.
      Mūsų lėlė, kaip ir visi suaugėliai, turėjo nuolatinį darbą, taigi ryte, atlikęs visus mažus reikaliukus, jis sėsdavo į mašiną Trauką ir išvažiuodavo į darbovietę. Bet prieš pasiekiant tikslą užsukdavo „prigriebti“ bendradarbę, o gal draugę ar net mylimąją.
      - Labas, Lėlyte, - šiltai pasisveikindavo jos kieme.
      - Miela tave matyti, -  saldžiausiu balsu atsakydavo Lėlytė.
      Lėlytė visą laiką laukdavo prie gatvės, o savo ryto, jei teisinga taip sakyti, neturėjo (juk sunku verpti dviejų lėlių istoriją vienu metu). Kadangi Perfekcionistą mylėjo, vadino ne tikruoju vardu, o maloniuoju Perfectio. Taip maloniai pasisveikinusi sėsdavo į Trauką, apsikabindavo savo vienintelį draugą, gražiai sumirksėdavo medinėmis akytėmis ir žaismingai sušukdavo: „Spausk! ” Kelionėje Lėlytė mėgdavo žaisti, o ypač hiperbolizuotai (taip, tuo metu jau žinojau ir šį žodį!) apibūdinti kliūtis ar daiktus.
      - Griovys! – plonai suspigdavo ir čiupdavo Perfekcionistą už rankos.
      - Joks čia kliuvinys, - besijuokdamas atsakydavo Perfectio, apvažiuodavo įtrūkimą kelyje ir paglostydavo ranką.
      - Bet ten tikrai lokys! – vėl išsigandusi Lėlytė besdavo pirštu į medžių kuriamą šešėlį ant sienos.
      - Kaltas saulės žiburys, - pats akimirkai išsigandęs nuramindavo kompanionę.
      Taip žaismingai keisdamiesi gąsdinimais ir raminimais (o jie visąlaik buvo surimuoti), draugai pasiekdavo kelionės tikslą – žaislų vitriną. Jų darbas buvo traukti pirkėjus savo tobulu grožiu, nors nebūtinai grožiu, tiesiog - tobulumu. Perfekcionistas padėdavo Lėlytei įsiropšti į jos dėžutę, sandariai uždarydavo, o tada įlipdavo į savąją. Draugai po paskutinį kartą susižvalgydavo ir sustingdavo visai dienai.
      Vakare, parduotuvei užsidarius, mūsų teatro aktoriai vėl atgydavo, apsikeisdavo šypsniais ir pradėdavo lygiai tokią pačią kelionę atgal namo. Kartais Perfekcionistas nakvodavo pas Lėlytę, o kartais – atvirkščiai. Bet nesvarbu kuriuose namuose užmigdavo, prieš miegą būtinai pakartodavo mylimąją frazę:
      - Štai tau ir gyvenimas Perfectio.

Įtrūkimas
      Ši naktis Perfectio gyvenime buvo kitokia, ypatinga: mano nerangumo dėka jame gimė naujas netobulumo pradas, nuo kurio prasidėjo nelaimingų įvykių grandinė.
      Maždaug antrą valandą nakties, kai figūrėlė miegojo ir buvo paskendusi sapnų svajose, virtuvėje nugriaudėjo sprogimas (supraskite, tai aš su alkūne užkabinau vieną lėlių namelio sieną). Perfekcionistas, kuriam niekada neteko prasibudinti naktį, baisiausiai išsigando ir staigiai, kaip elektra krėstas, nušoko ant žemės, įbedė akis į tamsą. Ilgai, kokias penkias minutes klausėsi, ar neišgirs kažko vaikštant namuose, bet absoliuti tyla jį pagaliau nuramino. Tik numaldęs laukinius gynimosi (o gal slėpimosi) instinktus Perfekcionistas pradėjo mąstyti apie tai, kas jį supa. Labiausiai save nustebino padaręs įžvalgą, kad tikrąją naktį mato pirmą kartą. Juk jo miegas, pagal taisyklę, būdavo absoliučiai tobulas.
      Taigi Perfectio, nušvietęs koridorių lempomis, ramiais ir tolygiais žingsniais pajudėjo virtuvės link. Ir pats nežinau, ar jis tikėjosi kažką išvysti, ar ne, bet virtuvė atrodė nė kiek nepakitusi. Nors fizinio pokyčio sudrumsti Perfekcionisto tobulam gyvenimui ir nereikėjo, užteko idėjos. Ištyrinėjęs kiekvieną kampelį ir padaręs išvadą, kad „tik susisapnavo“, jis grįžo atgal į lovą savęs klausinėdamas:
      - Ir kas gi čia pasivaideno? Sutrukdė miegą, ištraukė iš sapno...
      Kai Perfekcionistas vėl patogiai įsitaisė ir tikėjosi užsnausti, pajuto kažkokį neapibrėžiamą, jam pačiam nesuprantamą baimės jausmą. Tas jausmas neleido nei miegoti, nei gyventi, jis nutraukė visas sąsajas su puoselėjamu tobulumu, paliko vieną tamsoje, kurioje lėlė stiklinėmis akimis net neturėjo už ko įsikibti. Perfectio įjungė šviesą ir žvilgsniu sugriebė savo negyvas kojas. Ilgai prasėdėjo lovoje kankinamas jam atėjusios pražūtingai genialios minties: „Kaip naktis nebėra tobula dėl šio nutikimo, taip mano gyvenimas nebėra tobulas dėl šios nakties. “ O tos tamsios, niekada anksčiau neregėtos nakties dalelė įsimetė ir į jo neplakančią širdį.
      Tą rytą žadintuvo melodija nebeskambėjo melodingai. Atsikėlė (nors po griausmo ir nebuvo užmigęs) nelaimingas. Viską darė įprastine tvarka, tačiau niekas jam džiaugsmo nebeteikė. Vis ta mintis, kad jo gyvenimas nebėra tobulas ir niekada toks nebebus, šokčiojo prieš akis. Ir štai, Perfekcionistas veidrodyje išvydo dar vieną netobulumo įrodymą! Lūpų kampučiuose ir aplink akis radosi begalės mažų įtrūkimų, pranešančių, kad lėlės „galiojimo laikas“ artėja į pabaigą. Gal ir keista, bet jis neišsigando. Toji netobulumo būsena vos per kelias akimirkas jam tapo absoliučiai natūrali, nors ir nepaprastai nemaloni, o gal ir nepriimtina.
      Važiuodamas Trauka nebejautė malonumo, tiesa, net ir „nespaudė“. Vairavo visai negalvodamas, nes jo minčių sūkuryje dabar težaibavo mintys apie naktį.
      Mašinaliai sustojo prie draugės namų.
      - Labas, Lėlyte, - tyliai ir šaltai, prie kelio prikaustytu žvilgsniu išspaudė.
      Lėlytė šiek tiek sutriko, nes, nors ir žinojo Perfekcionisto vaidmenį, jo žodžių neišgirdo.
      - Miela tave... matyti? -  sulėtinusi žingsnį klausiamai atsakė.
      Perfekcionistas nieko nebepratarė, tik pakėlė lūpų kampučius. Nors toji išraiška visai nebuvo panaši į šypseną. Lėlytė įsėdo į Trauką, bet nujausdama nelaimę kelionėje nepratarė nė žodžio.

Anglis
      Kaip įprasta, pasibaigus darbo dienai, Perfekcionistas ir Lėlytė pradėjo kelionę namo. Lėlytė visą dieną mąstė apie staigų draugo pokytį, o Perfectio apie tą patį nepakenčiamą netobulumą.
      - Gal šiandien pasiliksi pas mane? Manau, pralinksmėtum? - viltingu balsu pasiūlė mergina, jau išlipusi iš Traukos.
      - Patylėk! Ne tokie tavo žodžiai buvo! – staigiai atgijo ir pradėjo karščiuotis Perfekcionistas. – Turėjai sakyti: „Pasilik, be manęs tavo nuotaika pražus. “ O aš turėjau atsakyti: „Sakai, gal tikrai geriau taip bus? “ Tada tu: „Taip taip! Užeiki pas mane. “ Ir aš: „O, kaip myliu aš tave! “ – išbėrė turėjusį įvykti pokalbį, o tada pridūrė: – Kvaiša.
      Lėlytė stovėjo prie savo namelio durų nustebusi ir išblyškusi, tiesiog nebežinojo ką daryti toliau. Bet Perfekcionistas, dar kelias akimirkas piktai pasiblaškęs pirmyn atgal, nurimo, šiltai, tarsi atsiprašydamas, pabučiavo akimis, paėmė už rankos ir nusivedė vidun. Draugės namas buvo kuklus, nevertas didelio aprašymo: maža virtuvėlė, vonios kambarys ir miegamasis, visi nepaprastai tvarkingi – kaip nenaudoti.
      Perfectio jau buvo pradėjęs muistytis tikėdamasis susigrąžinti ranką, tačiau Lėlytė jos nepaleido, tik dar stipriau įsikibo. Dabar jie sėdėjo ant lovos krašto, juokingai, kaip spagečius ant puodo krašto, nuleidę kojas. O draugas, atrodo, vėl pradėjo grimzti į neviltį.
      - Na, kas nutiko, Perfectio, mielasis? – glostydama veidą taip ir panašiai klausinėjo.
      Bet Perfekcionistas neatsakinėjo; Lėlytei dėmesio visai neskyrė. Tik po kelių minučių tylos jis pats paklausė:
      - Esi kada atbudus naktį?
      - Ne. Žinai... net nepamenu savęs miegančios.
      - O aš šiąnakt pabudau, - pertraukė visai nesiklausydamas. – Išgirdęs didžiausią triukšmą, trukusį akimirką. O triukšmas... ne, sielos triukšmas – priešingybė tobulumo. Melodija ir tyla (nors ir tyla yra melodija), jei harmoningai šoka ryte, yra nuostabiai malonios. Ir man visai nesvarbu, kuri ima viršų. Bet šią naktį sugaudė nesuplanuotas, nemalonus ir akiplėšiškas varpas, vis dar aidintis mano skelete.
      - Varpas, triukšmas? K-ką tu šneki? – visiškai nesuprasdama nei apie kokią muziką, nei apie kokią tylą kalbėjo Perfekcionistas, klausė Lėlytė.
      - Ir kaip tą varpą nutildyti? – toliau kalbėjo Perfectio, vis labiau grimzdamas į neviltį. – Suprask, kaip nakties ramybė nebėra tobula dėl nemalonaus varpo gaudesio, taip ir mano įrašytą gyvenimo melodiją ši naktis bjauroja. Ir bjauros visada.
      Sumišęs Perfekcionistas gal ir pats save jau sunkiai suprato, o Lėlytė tuo labiau. Jis vėl nutilo ir sustingęs dar ilgai žiūrėjo į tobulą draugės veidą. Bet, po kelių minučių, vėl staiga atgijo, tarsi pabudo iš naujo sapno. Su akyse blizgančia nauja idėja iš lėto nužvelgė visą kambarį, savo kūną. Nuslinko iki vonios kambario ir įdėmiai apžvelgė dar labiau pagilėjusius įtrūkimus veide.
      - Žinai, šis tobulumas, dėl kurio kentėme absoliučiai vienodas dienas, kurį visomis išgalėmis, net ir meluodami sau, stengėmės palaikyti, viso labo yra iliuzija. Tai yra pinklės, kurios gelia... gelia širdį taip smarkiai, kad, nežinodami kaip skausmo atsikratyti, turėjome jį pamėgti. O-o tas pinkles kasdien toliau verpiam ir tvirtinam. Pažiūrėk: visą gyvenimą tikėjome, kad mūsų tikslas – būti tobuliems. Juk toks mūsų darbas! Ir kad ir ką darėme, negalėjome nuo to nukrypti... Kartais patys to nesuprasdami. – Lėlytė tik klausėsi ir bukai stebėjo. – Bet štai, sprogimas nugriaudėjo mano sieloje... kuris vis dar aidi ir kurį galiu... – staiga nutilo susimąstęs, bet po dešimt sekundžių vėl prabilo: – Ar pasitiki manimi?
      Lėlytė šiek tiek sutriko nesitikėjusi sulaukti tiesioginio klausimo.
      - T-taip.
      - Užsimerk.
      Mergina paklusniai užmerkė akis, o Perfekcionistas nubėgo į virtuvę kažką atsinešti. Jis jau nebesitenkino tobulumu, priešingai, idealizavo kiekvieną įtrūkimą. Taigi ir nusprendė perduoti šią idėją, jo akimis – dovaną, Lėlytei; manė galįs nuo akių nupūsti tirštą iliuzijos miglą. Tačiau tam jo draugė turėjo prarasti tą nesveiką tobulumą – Perfekcionistas iš virtuvės grįžo su degtukų dėžute.
      Deja, jis tada dar nežinojo, kad Lėlytė skausmo nejautė (medinis kūnas, suprantate). Lėlytei vis dar užsimerkus, jos pats „ištikimiausias“ draugas įžiebė degtuką ir padegė laibas kojas, besisupančias virš žemės. Ugnis bematant apsėmė figūrėlę. Jis tikėjosi, kad lėlė pajus skausmą ir, šiek tiek apanglėjus, liepsną užgesins. Jis tikėjosi, kad draugė, turėdama naują kūną, supras jį patį. Bet Lėlytė nė nekrustelėjo iš vietos, netgi nesuvokė, kas dedasi, tik nuolankiai sėdėjo užsimerkus. O liepsnai užgesus ir kūnui apanglėjus, negyva sudribo ant lovos.
      Perfekcionistas iškart suprato tiesą. „Gal ir tai yra... išgelbėjimas. O gal ir išsigelbėjimas? “ – visai nenuliūdęs pamąstė sau. Suprato, ką turi padaryti.
      - Štai tau ir gyvenimas Perfectio, - pakartojo su ironija balse.
      Virtuvėje susirado dantytą peilį, o jo atspindyje paskutinįkart išvydo dar labiau sutrūkinėjusį veidą. Dabar jį pykino tiek praeitis, tiek dabartis. Bet tai tik grindė jo naujojo sprendimo logiškumą: Perfekcionistas tobulai įpjovė savo medinį kaklą tiek, kad panorėjęs galėtų jį rankomis galutinai atskirti nuo kūno. Lėlytės kūną įtempė į Trauką, gailestingai pasižiūrėjo. Negalėjo apsispręsti, ko jam gaila: draugės, savęs ar reikšmės bei tobulumo idėjos. Įprastu keliu nuvažiavo iki darbovietės, įprastai padėjo Lėlytei „įlipti“ į jos dėžutę, pats įsirangė į savąją. „Štai tau ir... “ – nebaigė sakyti ir atskyrė galvą nuo kūno.
      Taip ir liko šios dvi lėlės – Perfekcionistas ir Lėlytė – dėžutėse. Tik dabar nei viena nebebuvo tobula. O aš? Aš savaitę nebegalėjau žaisti su lėlėmis. Suprantama, juk vieną sudeginau, o kitai suskaldžiau veidą ir nupjoviau galvą.