Šis bei tas iš pageltusių rankraščių

Dar ir dabar manau – ruduo
Poezijai geriausias metas
Gali rašyt skambius rondo
Gali ir juoktis ir raudot
O rankoj liepžiedžių arbatos

Puodelis vėsta pamažu 
Garuoja stiklas iškvėpimas
Stiklai pavirsta vitražu
O kiek paletėje dažų
Vien iš sapnų iš vėjo imas

Kavinėj lauko kurioje
Užeina ilgesys laukinis
Vienatvės vėjo draugija
Realybės nykstanti gija
O žodžiai taiklūs tarsi vinys

Kuriuos į stalą vis kali
Kiekvieną užlenki kaip mintį
Ir gimsta posmai bent keli
Šioj pakelėj šitam kely
Tavęs sugrįžę apkabinti

Prisiminimai ir sapnai
Kažkas į vidų ima belsti
Ir vėl paklausi kas tenai
Gal širdžiai kalasi sparnai
Gal pirštai spėjo jau pagelsti

Vien nuo tabako nuo rudens
Nuo mąstymo kaip krenta lapas
Kai tavo plaukus pakendens
Dvasia atėjus iš vandens
Iš upių tekančių anapus

Jau nieks iš jų nebeišbris
Jau ta srove nuplaukęs plaustas
Tik vėjo gūsis pro duris
Murkimo pilnas kambarys
Katė ramiai prie kojų glaustos

Nereikia priešų nei draugų
Nei metafiziškų eilučių
Užmiega amžinu miegu
Daiktai o dulkėms nesvarbu
Iš kur tas vėjas kur jis pučia

Ir veidas – pelenų spalvos
Iš juodmedžio rėmelių žiūri
Ir elegantiškai vos vos
Lietus krapnoja ant galvos:
Kaliausė ir šiaudų kepurė

Dar saugo sieną saugo mus
Kasdien nuo durų iki durų
Ir daržo plotą ir namus
Matuoja tiksliai atstumus
Nelyg karys tik be munduro