vilnijantis

aš išbrinkus kaip saulės kaliausė
man įkando vapsva į ausį
prausės avys dangaus pašvaistėm
ir sukrito
raidėm bebalsėm
ką pasakė boba vienakė
negirdėjo nieks ir nematė
tik nubėgo rugių palaukėm
nuvilnijo
velnio plaštakėm
neišėjus už lango rėmo
nutapysiu save paveikslu ir parduosiu tam kam norėsiu
pasislėpti nuo to kas nemato pavėluoti pas tą kurs nelaukia
gal išgirs tas kuris beklausis
alsą lapų gelsvų
nuo karščio