Viešpaties įrankis

Rytas dar nebuvo išaušęs. Jis nebuvo toks kaip vakar, vienas iš tų varginančių, kankinančiai ilgų, kai guli prislėgtas blogos nuojautos, nerimo, nenumaldomo troškulio kamuojamas, pastėrusiu žvilgsniu stebi lėtai slenkančią laikrodžio rodyklę.
Atrodė, ką tik parsivilkau namo, dar net nenusirengiau. Ką tik kritau paslikas ant sofos. Nei keturios valandos nepraėjo…

Skambutis čirškė labai nemaloniai, lyg elektros srove kažkas būtų leidęs, per mano kūną ir smegenis. Lyg gaisrinėje, kai  pagiringi gaisrininkai, šoka iš savo guolių, lyg apdujusi avinų kaimenė per tvorą, tamsoje apgraibomis ėjau atidaryti durų. Nemaloniai erzino mintis: “Juk aš namie”. Kad tik nepradėtų savo koncerto žmona. Visą laimė buvo šešta valanda ryto, manoji “antroji pusė” dar nebuvo grįžusi. Koks nuostabus – tas mūsų šeimos gyvenimas!

Kai atidariau duris, pamačiau sulinkusią, dar daugiau už mane pavargusią ir apglamžytą draugo Valduko figūrą. Su juo ką tik išsiskyrėme, gal prieš nepilnas keturias valandas.
–  Greitai tu “pachmėlą” suveikei, – dar pabandžiau juokauti.
–  Albinai, Eimantas  “Gulbinas” mirė! … Užmušė! … Mašina partrenkė, suvažinėjo!..

–  Kaip  užmušė?.. Kaip suvažinėjo?.. – kartojau priblokštas.
–    Važiuojanti su dviračiu, partrenkė autobusas, kuri vairavo girtas vairuotojas.
Mano karščiuojančioje sąmonėje, akimirksniu nušvito vakarykštės dienos įvykiai…

–  Koks vyras buvo, – toliau tęsė Valdukas, vos neverkdamas.
Tiesa sakant, nevertinau aš to “plunksnuočio”. Amžinai ištroškęs, amžinai pagiringas, vos ne benamis valkata, visų niekinamas ir stumdomas. Nevertinau, nes buvau nedaug toliau nuo jo kritęs “vaisius”. Ypač kai pinigų neturėdavau, kai “dušia švaka” būdavo…

Klausiau jau pomirtinių pagyrų, važiuodamas mašina, kurią vairavo negeriantis Valduko brolis Juozas, stebėjausi.  Pasirodo nepažinau žmogaus. Buvo nepaprastai draugiškas. Gyveno – vien dėl “chebros”. Kiek kartų, aš jį mirtinai įžeidžiau?.. Muštynėse jis būdavo labai pavojingas, bet prievartą naudodavo tik gindamas draugus.

Vakarykštis rytas ne ką buvo geresnis už šį. Išėjau “į žygį”, be kapeikos kišenėje. Sutikau Valduką ir Eimantą einančius į darbą.
–  Padėkite atsipagirioti vyrai, – prašiau visas drebėdamas. Kaip nenoriai jie sutiko, buvo visiškai blaivūs ir statė žmogui namą.
Mums, visuomet svarbu tik pradžia, kada galas bus niekas nežino… Visa bėda pinigų ir alkoholio fontanų nebuvo. Netgi jeigu jų būtų užtekę, alkoholikai niekuomet nesugeba nusipirkti tiek, kiek užtenka. Niekuomet neaišku, kiek reiks, koks bus tavo sekantis žingsnis.

Eimantas turėjo “lengvą koją”. Jį visuomet buvo galima pasiųsti, parnešti daugiau. Taip ir važinėjo jis į kitą miestelio galą vis “išmušinėdamas” iš skolingo šeimininko pinigus. Žinojome, tas šeimi-ninkas yra “neapšalęs” pinigais. Kokiais argumentais mūsų draugas jį įtikindavo?.. Eimantas vis atveždavo mums reikiamą butelį.

Keitėsi stalai, vietos, draugai. Mes net pamiršome, kad jo nėra. Kam prisiminti, jeigu yra ką gerti?..  Kur jis prapuls? Jis niekada neprapuldavo, niekada neapgaudavo.

Važiavome į laidotuves, kasėme duobę, nešėme karstą, vainikus…Šermenyse, išgėręs, galutinai susigraudinau. Ašarodama, mums dėkojo Ei-manto mama.

–  Aš ir nežinojau, kad mano Eimis turi tokius gerus draugus… Ačiū, jums už pagalbą. Kokie jūs geri vaikai!.. Kiek daug mums padėjote, kiek daug padarėte dėl velionio.
Nežinau, pats nepajaučiau, kaip apsiašarojau?..

–    Neverk,  vaikelį!.. –  ramino, guodė senoji. Dievas žino ką daro. Patikėk, ne mažiau man jo gaila. Motina aš. Tokia, vaikeli, Viešpaties valia.
Dar sunkiau pasidarė nuo tų žodžių. Žinotum, tu moterie, kas buvo Viešpaties valios įrankiu?.. nepajėgiau nei tada, nei vėliau papasakoti tiesos. Jaučiuosi kaltas ir dabar. Jei ne mano tos prakeiktos pagirios!.. Gal ir nebūtų tų laidotuvių?..

Vėliau supratau, tai buvo dar vienas iš tų lemtingųjų atsitiktinumų, Viešpaties įspėjimų - liautis.
Nebūtų palengvėję Eimanto motinai, jeigu būčiau papasakojęs visą teisybę, laidotuvių dieną. Nepalengvėtų jai ir dabar. Gerai žinau, Dievas leis man atpirkti savo kaltę, leis padaryti tokius darbus apie kuriuos gerdamas negalėjau net pasvajoti. Jis žino, ko man reikia ir kaip mane teisti.