Ateiki, Sintakse,
ir iškalbėki mano žodį (sielą) taip,
kad, kas jį girdi, sužinotų,
jog apie didelį vaidinimą,
kone dangaus stebuklą čia kalbu.
Neįtikėtina, beje, ir man
kad šitaip rodyčiau į Žodį,
žinodamas, kad neįmanoma,
jog ir žmogus,
apeidamas beprotnamius,
taip sugebėtų
O Ji, (Jinai),
nenuslenka nuo smegenų:
pavargus – nepavargus,
lazda pasiramsčiuodama pareina į namus
ir net tuomet, kai ligoninėje
ant chirurgijos stalo,
į skalpelį chirurgo atsirėmus,
atsimena mane:
Aš, Pranai, gyvenu gerai.
Dievai baltais chalatais
nepaliks tavęs
be meilės mano...
Gerai, Jonai. Būk drūtas! O aš dar pabandysiu, apvaikščioti apie Ją, netgi nepasirūpindamas, kokiu vardu Ji kažkieno ir kaip mūsuose vadinama. Rodai, į Sintaksę. Tegu! Bandau sutarti ir su ja, jau daug kieno pamestą, bet kad gerai ją pažinčiau, tai - ne.
Tačiau dabar man rūpi savaip pasakyti ir savyje įteisinti Jos pamatinę vertę, besisukančią lyg apie ašį: Ji moteris, bažnyčia
Ji, Žmogaus pasaulius kurianti ESMĖ... Bandysiu, nors jaučiu, kad to dvasinio pasiaukojimo, įniršio jau neatsiranda...
Kvailys yra kvailys, gogo, o aš labai tikiu, kad tavo žmona skaito ir stebisi, kodėl aš ją taip gerai pažįstu:
O Ji, (Jinai),
nenuslenka nuo smegenų:
pavargus – nepavargus,
lazda pasiramsčiuodama pareina į namus
ir net tuomet, kai ligoninėje
ant chirurgijos stalo,
į skalpelį chirurgo atsirėmus,
atsimena mane...