mano močiutė taip gerai nuslepia tiesą,
kad po šiai dienai, - karkit, nerandu
mano senelio pečiai - mūriniai namai
jo kojos - betono kolonos
jo rankos tiesias iki maumedžių viršūnių
kai jisai kalba visi klauso ne
bet kaip
tarytum vėl per radiją praneštų
ima bokštą
tačiau užvis įspūdingesnės man
senelio akys, jos
matė šitiek daug, jog pati pamatai,
pažiūrėjus