Rašyk
Eilės (77272)
Fantastika (2263)
Esė (1538)
Proza (10804)
Vaikams (2638)
Slam (65)
English (1199)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 18 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Steve Steve

Mama

Rekomendavo: Aihara


- Reginaaaaaaaa... - nuaidėjo per laužyną, kuris dar šiek tiek panašėjo į gyvenvietę.
- Ko? - pasigirdo iš gretimo namo. Neišgirdusi atsakymo, iš angos, kuri kažkada buvo durys, išniro moteris. Jos juodi plaukai buvo surišti į arklio uodegą, o nesveikai mėlynos akys atrodė tarsi ledo kamuoliukai. - Jeigu vėl pamatei „baisų šešėlį“ gausi velnių, - sumurmėjo ji, ieškodama septynmečio, kvietusio ją vardu. Buvo ankstus, bet ryškus rytas. Aštrūs apgriuvusių namų šešėliai kūrė įvairiausias bauginančias figūras. - Štai kur tu, - tarė ji, radusį vaiką, žvelgiantį į ją juokingai išpūstomis akimis. Jis netarė nė žodžio. Pakėlė ranką ir ėmė pirštu rodyti į kažką, ko Regina nematė. Pasijudinusi ji bandė įžiūrėti, į ką jis rodo. Ranka. Iš po nuvirtusios namo sienos kyšojo plaštaka. Puolusi prie jos Regina atsargiai pakėlė vieną iš mažesnių luitų, spaudusių ranką, ir metė jį šalin. Plaštaka silpnai pasijudino ir netrukus ėmė nevaldomai mosikuotis. Regina toliau kėlė betono luitus ir ranka išsilaisvino iki alkūnės. - Tomai! Padėk man! - pažadintas iš sąstingio mažametis pribėgo prie Reginos. Jis daug padėti negalėjo, bet ir ta maža pagalba Reginai pravertė. Netrukus ranka buvo laisva iki pat peties ir bandė išvaduoti likusį savo kūną. Likęs buvo tik vienas betono blokas. Jis buvo beveik visos sienos dydžio.
- Tomai, - po bergždžių bandymų pakelti luitą tarė Regina. - Gal galėtum trumpam paeiti kiek toliau ir nusisukti? - Regina nusišypsojo. Tomas visada bijojo jos šypsenos. Išgąsčio pilnomis akimis jis nubėgo už vieno iš tolimesnių namų ir pasislėpė. Bet vis tiek girdėjo, kaip lūžta kaulai ir formuojasi nauji, kaip plyšta raumenys ir auga kažkas naujo. Girdėjo net užsispaudęs ausis. Betono luitas garsiai pliumptelėjo ant žemės. Bet Tomas žinojo, kad išlįsti dar negalima. Pasigirdo žviegimas ir tuomet dar kažkas krito žemyn. Kai pasikartojo tas šlykštus, lūžtančių kaulų garsas, Tomas galėjo išlįsti. Bet vis tiek palaukė, kol Regina prie jo priėjo.
- Tai nebuvo žmogus, - tarė ji. Tomas prabėgo pro ją ir lėtai ir atsargiai prisiartino prie ant žemės gulinčio lavono. Iš jo nugaros kyšojo keisti kaulų ir odos junginiai, primenantys voro kojas. Nekreipdamas dėmesio į Reginos perspėjimus nesiartinti prie kūno jis pramerkė vieną iš lavono akių. Ji buvo tokio pat nesveiko mėlynumo kaip ir Reginos. Tomo akys buvo rudos.
- Tu viena iš jų, - tarė Tomas, žvelgdamas į teniso kamuoliuko dydžio skylę lavono kūne.
- Ne... Mes apie tai jau kalbėjom, - Regina patraukė Tomą nuo lavono. - Aš ne tokia, kaip jie.
- Bet atrodai taip pat, kaip jie. Turbūt lauki geros progos mane suvalgyti, - Tomas pašnairavo į Reginą su nepasitikėjimu.
- ... Eime, - ji net nebandė ginčytis. Tomas galiausiai nusekė paskui ją, spoksodamas į skyles jos švarko nugaroje. - Viename iš rusių radau uogienės, - ji bandė praskaidrinti jo nuotaiką.
- Puiku, turėsi su kuo mane valgyti, - piktai atšovė jis.
- Tomai... - atsiduso Regina. Ji pritūpė ir uždėjo ranką ant jo peties. - Aš tikrai neturėčiau tau sakyti, kad neketinu tavęs valgyti, - Tomas sukryžiavo rankas ir demonstratyviai nuo jos nusisuko. Tuomet išraudo, kai jo pilvas sugurgė.
- Galima uogienės? - nedrąsiai paklausė jis.
- Žinoma, - Regina nusiėmė kuprinę ir ištraukė stiklainį uogienės ir kelias riekeles perdžiuvusios duonos. Valgydamas Tomas pamažu užmiršo, kad pyksta, ir jo veidas atsipalaidavo. Regina atsiduso su palengvėjimu. Tomui pavalgius jie tęsė savo kelionę.
Sekančios kelios savaitės praėjo be jokių didesnių įvykių. Jie keliavo per kalnus, nuo gyvenvietės iki gyvenvietės. Kalnuose būdavo mažiau „jų“. Bet ilgai džiaugtis ramybe neteko:
- Mes mirsimmmm... - tyliai verkė Tomas.
- Raminkis! - sušnypštė Regina. - Jei verksi, mus ras, - Tomas kaipmat užsičiaupė. Jie buvo miške, prisispaudę prie medžio kamieno. Aplinkui aidėjo žingsniai. Atrodė, kad sutvėrimas vaikšto ant daugiau nei dviejų kojų. Regina prispaudė drebantį Tomą prie krūtinės. Po kurio laiko žingsniai nutilo. Lėtai sukdama galvą Regina pamažu išlindo iš slaptavietės ir ėmė dairytis. Tomas tuo metu pakėlė galvą ir išvydo begalę besisukančių aštrių dantukų. Jie priklausė veidui su aštuoniomis, šlykščiai mėlynomis akimis. Keturios iš padaro nugaros išaugusios ataugos laikė jį pritvirtintą prie vieno iš medžių.
- Mama! - užklykė Tomas ir Regina atsisuko žaibo greitumu. Ji paleido Tomą iš rankų ir griebė sutvėrimą už gerklės. Šis akivaizdžiai to nesitikėjo ir sutriko. Tomas pasileido bėgti kuo toliau. Už jo pasigirdo bjaurus trakštelėjimas ir gurguliavimas.
- Tomai! - Tomas nesustojo. - Tomai, gali grįžti! - nekreipdamas dėmesio į Reginos balsą Tomas bėgo tolyn.
Sutemo. Buvo skaidri naktis ir žvaigždės spindėjo tarsi rasa voratinklyje. Tomas drebėjo nuo šalčio, susirietęs į kamuoliuką ir atsirėmęs į medį. Jis girdėjo artėjančius žingsnius, bet nuo jų nebėgo.
- Ar bent įsivaizduoji, kaip sunku buvo tave rasti? - Reginos balsas buvo pilnas priekaišto.
- Vis tiek radai, - Tomas susirietė dar labiau. - Tu ne žmogus, - piktai tarė jis.
- ... Ne, - Regina pritūpė. - Bet aš nenoriu tavęs skriausti.
- Įrodyk.
- Įrodyk...? - Regina sutriko. Tuomet pastebėjo, kad Tomas drebi. - Nori antklodės? - Tomas silpnai linktelėjo. Apkamšiusi Tomą ji atsisėdo šalia. - Pavadinai mane „mama“, - po kelių tylos akimirkų tarė ji.
- Aš tikrai tavęs nelaikau mama, - suburbėjo jis panosėje. Regina liūdnai nusišypsojo.
Kai pirmieji saulės spinduliai pasirodė virš horizonto Tomas dar vis saldžiai miegojo. Regina jį rado viename iš apleistų namų prieš maždaug pusę metų. Jis nuolat verkė ir bijojo kiekvieno vėjo gūsnio. Jis buvo... neįprastas. Bet iš apokalipsės sugadinto vaiko daugiau tikėtis turbūt nebuvo galima.
Artėjo žiema. Gyvenvietės retėjo, maisto jose ne visada pavykdavo rasti. Medžioti taip pat darėsi sunkiau. Be to, jei nebūdavo visiškai išbadėjęs, Tomas atsisakydavo valgyti Reginos sumedžiotus gyvūnus. O ir dūmai atkreipdavo nereikalingą dėmesį. Žalio maisto Tomui ji net nebandė įsiūlyti.
Tuos kelis kartus, kai juos užpuolė, Tomas liko nesužeistas. Jis net porą kartų bandė pabėgti, bet Regina jį rasdavo.
Jie keliavo per pušyną, kai Regina staiga sustojo. Tomas žiojosi paklausti kodėl, bet ji prakalbo pirma:
- Lik už manęs, - orą pripildė įtampa. Praėjo kelios, neįtikėtinai tylios akimirkos. Net paukščiai nečiulbėjo.
- Labai gerai, - iš už medžių pasigirdo balsų kakofonija. - Jau galvojau, kad manęs net nepastebėsi, - į šviesą išniro aštuonios galvos. Kiekviena kalbėjo skirtingu balsu, bet tais pačiais žodžiais. - Sveikaaa, išdavike, - aštuoni kūnai kabėjo tarsi šlapi skudurai. Iš galvų puokštės styrojo nesuskaičiuojama galybė kojų. Ilgų kaulinių darinių, aptemptų oda. - O, nekalbėsi? Kaip nemandagu, - šlykštusis padaras nusijuokė aštuoniais skirtingais balsais.
- Tomai, - Regina neatitraukė akių nuo aštuongalvio. - Užsimer... - žemė staiga dingo iš po jos kojų. Ji skriejo oru kol atsitrenkė į medžio viršūnę ir su didžiu skausmu krito žemyn.
- M... Regina! - Tomas atsipeikėjo ir persigandęs ėmė bėgti į tą pusę, kur Regina buvo nublokšta.
- Nesijaudink, vaikeli, tavim pasirūpinsiu vėliau, - monstras stumtelėjo Tomą į šoną ir pats ėmė lėkti link Reginos. Jis buvo daug greitesnis už jį. Tomas tegalėjo girdėti, kaip jie pešasi tolumoje ir kaip Regina klykia. Kiekvienąkart, kai jis imdavo bėgti į vieną ar kitą pusę, riksmai staiga pasigirsdavo priešingoje. Kai miškas staiga nutilo, Tomas kone puolė į neviltį. Tuomet, kai atrodė, kad baisusis sutvėrimas tuojau pasirodys iš už medžio ir jį prarys, per kalną nuvilnijo aštuoni skirtingi riksmai. Danguje pasirodė dūmų kolona. Tomas ėmė ją sekti. Netrukus jis išvydo apdegusią kojų maišalynę ir virš jos kabantį lavoną. Lavonas sujudėjo. Jis buvo pilnas skylių, iš kurių tekėjo tirštas kraujas. Ore jį laikė keturios ilgos kojos, kyšančios iš jo nugaros. Jis atsisuko į Tomą ir pažvelgė į jį su savo aštuoniomis kruvinomis akimis. Lavono juodi plaukai buvo šlapi nuo prakaito ir kraujo ir prilipę prie jo veido.
- Mama... - išlemeno Tomas.
- Aš čia, - Regina ištiesė ranką, bet Tomas atsitraukė su siaubu akyse.
- Mama! - jis pasileido bėgti gilyn į mišką. Šįkart, Regina jo nesivijo.
2021-06-28 15:38
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 13 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-09-24 22:04
Sigitas Siudika
Man patinka Regina, vardas pasako kas brangiausia rašančiam.Paskubėjai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-05-28 08:51
Žilis van Go
Baidyklės aprašomos daug geriau, nei visa kitą.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-02-01 19:32
Nukainotas
Pirmiausia užkliuvo, kad septynmetis kalba kaip minimum paauglys.

Sunku suprasti pabaigą. „Ore jį laikė keturios ilgos kojos, kyšančios iš jo nugaros.“ - galima pagalvoti, kad pats save laikė ore.

Ar monstras nužudęs Reginą, prisijungė prie savęs jos kūna kaip devintą ir prakalbo jos balsu?

Šiaip neblogai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-11-17 19:23
Aurimaz
Reikėtų daugiau aiškumo, kas ir ką atlieka. O šiaip neblogai. Jei dar išmestum per tvorą tą dirbtinę aplinkybių mistifikaciją, būtų dar geriau. Mistika turi savo paskirtį, bet ja nereikėtų piktnaudžiauti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-09-14 10:34
good bye
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-09-08 16:00
Aihara
Kokio amžiaus vaikas? Pačioje pradžioje atrodo, kad jam kokie penkeri, po poros pastraipų jau mėtosi sarkastiškais komentarais kaip penkiolikinis.

"Regina jį rado viename iš apleistų namų prieš maždaug pusę metų. Jis nuolat verkė ir bijojo kiekvieno vėjo gūsnio. Jis buvo... neįprastas. Bet iš apokalipsės sugadinto vaiko daugiau tikėtis turbūt nebuvo galima." - šitie sakiniai atrodo lyg prirašyti vėliau, nusprendus, kad trūksta kažkokios priešistorės. Bet jie čia labai netinka, geriau būtų tikę pradžioje, o ne per vidurį.

Nelabai supratau pabaigos, kas ten nutiko Reginai.

Šiaip visai neblogai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-07-22 18:50
Damastas
Baidykės aprašomos visai pusėtinai, o štai žmogiškiems personažams trūksta emocijų vystymo. Vystymo trūksta ir pačiam veiksmui, dauguma scenų įvyksta be perspėjimo ir be jokio pristatymo. Personažų pojūčiai arba visiškai ignoruojami būtent ten kur prašytųsi, arba išspjaunami perspaudžiant realią emociją.

Yra potencialas pasakoti istorijas, bet reikia atlikti dar nemažai tokių bandymų.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-06-28 23:26
Fabrikantas
Jeigu mokėčiau skaityt, man patiktų visos siurrealistinės eilutė, pvz. šita

iš angos, kuri kažkada buvo durys,

Pabandykim pratęst

iš durų, kurios kažkada  buvo langas ir iš lango, kuris kažkada buvo stogas, grindys vedė į rūsį, kuris kažkada buvo palėpė,kurioje sukosi vėtrungė, kuri kažkada buvo rankšluostis.

Mes esame siurrealizmo žvaigždės. Ar panašiai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą