Tupyklos kronikos

<3 širdelė <3

Pasaulis laikosi ant keturių banginių nugarų
trobelė laikosi ant vištos kojelės
geltonoji spauda
ant sukaltos tupyklos pasostės
kur po kojom atsiveria baugios bedugnės
ir gelmės 

va pasiimi kokį žurnalą
su pažįstamais garsenybių vardais ir veidais
ir taip rymai ir rymai

lėtai plėšai po skiautelę
ir minkštinti rankose

kartais žvilgteli pro
tuščiavidurę durų
širdelę išpjautą ing viečnasti


Kitapus

Kas vyksta kitapus pušinių durelių?
Laikas teka lėtai, pasroviui nusinešdamas viską
Vyksta infliacija priiminėjami svarbūs sprendimai
Plaunami pinigai skalbiamos kojines burzgia virtuvės kombainai
Greitintuvuose laksto Higso bozonai
Galbūt prasideda karas apokalipsė dreba žemė krenta lėktuvai
Dantys ir lapai pliaupia radioaktyvūs lietūs...

Praveriu pušines dureles, bet už jų
Kitos pušinės durelės
Atplėšiu tas, bet už jų dar
Vienos pušinės durelės su išpjauta širdele
Už durų dar vienos durys
už dūrų dar kitos dūros

galiausiai dūris
tiesiai
į paširdžius

esu
saulės spindulio
pervertas
vabalas

atidžiai tyrinėjamas

Didžiojo Entomologo


Peristaltika

Jeigu kartais kas klausia kodėl taip ilgai
užsibūnu tupykloj, sakau, nesijaudinkit – su peristaltika
man viskas einasi puikiai
tik šiaip aš esu užkietėjęs skaitytojas
per visus šiuos valstybės liuosus metus

iš prigimties žmogus toks esi,
kad kuo labiau viskas laisvėja,
tuo daraisi labiau užkietėjęs

netraukia nei prie gardo, nei artyn avant-gardo

Taip ir tupiu medinėje būdelėje – 
atitrūkęs nuo laiko
Gaidys kaime nebegieda – uždaužė įsiutę homofobai
Laikrodį su gegute – dalim išrinko metalistai

Bet laiką, vis dar suprantu adekvačiai:
Meili žmonos rankele
Pro medinę tupinyko širdį man tik kyšt „Lietuvos rytą“
aa.... vadinas, jau rytas, saulala užtekėja

labas rytas, mieloji - - -

Putli žmonos rankelė
pro medinę tupinyko širdukę
man tik kyšt „Vakaro žinios“

labas vakaras, mylimoji - - - -

Štai taip ir tupiu kaip Diogenas statinėj
Užsimarinavęs, užsiraugęs, užsisūdęs...

Tik kad ims smarkiai tuksėti
tuščiavidurė širdelė duryse

žiūrėk, jau beldžia,
už durų jau trypčioja kiti nekantrūs
užkietėję
laisvieji skaitytojai


POPierius

Pažįstamas balsas už tupyklos durų:
tuk tuk
kaip laikaisi?

Laikausi
kabliuko
išklibusio
kiek
parūdijusio
turbūt nelaikytų
jeigu trukteltu kas stipriau

o šiaip tai prasti mano popieriai, brol,

nebežinau kurgi dingo
minkšta ir švelni lyrika
su jazmino kvapu
dabar papuola koks puslapis
geltonosios spaudos
ar postmoderno šiurkštus epizodas
tokiu jei perbrauksi – visą savaite vaikščiosi lyg pertrauktas
švitriniu

todėl sėdžiu vis glamžau
vis maigau ir
ir minkštinu

prasti mano popieriai,
prasti mano popieriai, brol...

SOS. tas

Pušinio tupinyko
Soste sėdžiu
Virš galvos voratinklis
Išdrykęs nelyg karūna

Saulė kyšteli plonus pirštelius
Pro lentų tarpus
Karūną paauksina

Lyg inkrustuotas agatas
Sužimba voratinkly
Musės lavonėlis
Vabalo sparnelis

Sukruta voras
Ant jo nugaros
Kryželis blyksteli

Nuo kryželio
Blyksi mažos
Išganytojo akys...

Jėzusmarija,

Duokit žmogui
Ramiai patūpėt

Nors akimirkai nusisuktumei,
Viešpatie...

A. Socialinis tinklas

Sėdėdamas tupykloj
Galiu išgelbėti pasaulį
(Na bent jau nuo savęs)

Geriau pagalvojus
Darau titanišką darbą –
Savo užpakaliu
Uždengiu juodąją skylę
Kuri, jei ne plati mano sėdyne,
Galbūt gviežtųs
Įtraukti visą mūsų visatą

O kiek čia estetikos, grožio
Tupyklos sienos išklijuotos
Gražiais paveikslėliais

senų laikraščių katalogas –
tik imk ir skaityki
ir permanyk
viską
kas dedas liuosos spaudos pasaulyje

vartau ir tik antraštės mirga,
kelsimės į internetą, kelsimės į internetą

atsikrenkščiu ir sakau sau:
internetiniais laikraščiais neužmuši nei
musės, nei uodo, nuogos mergos neišsikirpsi,
nepriklijuosi prie sienos,
geros vietos irgi
nenusivalysi...
ech,
tie socialiniai tinklai ir tinklaraščiai

man virš galvos kybo voratinklis
gaudo mano mintis lyg muses
kurios apdujusios skraidžioja
zirzia į ausį

negi imsim ir mes
kaip po žiemos pablūdusios
musės
savo noru lįst į tinklus...

Atodūsio Rex


Štai aš
Sėdžiu tupyklos pušiniame soste
Rankose glamžydamas skiautę karališkos bulės

Laikraštiena čeža gražiai tarsi šilkas
Karalienės suknelių glamžomų
Mano rankų
Klausausi to ausiai malonaus
Čežėjimo

Per kurį silpnai girdėti tie jūsų
Beldimai, meldimai, grasinimai

Laikraštiena čeža gražiai
Tarsi plunksnos povų
Traiškomų lapės nasruos

Numetęs į šalį regalijas
Vinute sienoj braižau 

dura lex, sed lex –

gal ir dūras, bet visgi įstatymas
leidžiantis būti tokiam užkietėjusiam
užsikabinusiam su kabliuku
palengvėjimo
savo lengvo atodūsio rex