gatvė po medžiais

gatvė pro žalią vasaros pudrą 
šypsosi praeiviams o jie atbulai atbulai
suropoja tarsi vėžiai 
į mašinas karštyje keliaklupsčiaudami 
debesų šudrom

lietaus lietaus veidrodrodėlio garo vaikosi 
keikia brahmanę saulę
raudoni kaip vidudienis 
balti kaip laikas
žalioj gatvėj po medžiais

---

mergaitė prausia lėlę prie benamio ant suoliuko
vyniojančio bintą nuo rankos ant šakos 
jų rankos beveik liečiasi 
sintetinė plaukų sruoga 
it siūlas nutrūko

karštis ir vėjas pasileido gatve ligi upės
benamio akys mėlynos kaip ir mergaitės
gatvėj po medžiais
jo laisvė supasi

čirškia du žvirbliai ant gluosnio šakelės
stebėdami benamį ant suoliuko
jo lūpos bąla jis geria kefyrą iš butelio
žiūri į mėlyną balą

pro langus sušoka ant šaligatvių smėlio 
išsidėlioja žaislus basi vaikai
benamis pakelia nukritusią
auksaplaukę lėlę

nuvynioja bintą nuo šakos pražydusios
kuičiasi atsisukinėdami žmonės
trūko vos sekundės 
žaizdas išsigydyt

---

plepa žmonės medžių pavėsyje
sukioja žiedus ant piršto ir alyvos meta žiedus 
kol kas nors ištaria 
čia per amžius sėdėsim

metalas batai ir švinas pro kvėpavimo marlę 
veržiasi juodu gūsiu gumos ir prakaito kvapas 
iš žiedadulkių debesies
išneria Harley

sprunka mašinos sprunka nešulių smogas
debesų šudroms moja basi vaikai 
gatvėje lieka benamis įdūkęs karštis
ir lėlės sintetinė sruoga

vakare susideda gatvė rudas linzes į savo akis 
mano batai mėtosi kai atsispiriu nuo suoliuko 
o juodas dangus įsikimba į plaukus 
ir kužda tuoj lis