Grandinės

Mąstau pats sau prisiglaudęs prie vėsios, vešliai apaugusios žole ir gėlėmis žemės. Taip gera nerūpestingai, kaip vaikui, leisti laiką nuošaly. Šią vietą, šį mažai žmonių rankos lytėtą kampelį, atradau prieš kelias vasaras. Mėgstu save vadinti dažnu svečiu. O gamta, mylimoji mano, ir priima kaip savą paukštį, jaučiu tai širdim. Vos tik pasibaigia pamokos, vėjas aplanko kambarį, pakviečia laukan, nuo jo suvirpa siela. Belieka perskaityti fizikos skyrelį, padaryti kelis uždavinius, suraityti pastraipėlę, pavalgyti ir aš jau laisvas kaip paukštis, kurį dabar stebiu. Nubėgu vėsiais laiptinės laiptais žemyn, išsitraukiu iš rūsio dviratį, patikrinu, ar padangose yra oro, pareguliuoju sėdynę – jei atsilaisvinus, priveržiu, o tada sėdu ir nuvažiuoju. Kaip gera gyventi šalia gamtos. Bet sėdėti tarp keturių sienų ir ją stebėti per langą ne tas pats, ne tas pats... Kas vienam yra šaltas dušas ryte ar stiprios kavos puodelis, surūkyta cigaretė, man – gamtos įkvėpimas į plaučius. Vos pasiekęs mišką įtraukiu milžinišką balioną oro, taip trumpam numaldydamas ir patį vėją. Pasilabinu su pirmaisiais medžiais, nusilenkiu didžiajam kalnui, nuo kurio nuriedu pašėlusiu greičiu. Apačioje pasitinka mylimas ežerėlis. Paglostau, pakutenu – taip gražiai man nusijuokia, suraibuliuoja. Gal ir kokia žuvis, ne tokia baikšti, pamačius mane pasisveikina. Važiuoju toliau taku, bet mano vietelė ne taip lengvai pasiekiama. Tai suprantama, nes svajonės niekada nebūna lengvai pasiekiamos. Privažiavęs miško pakraštį, nulipu nuo dviračio ir pradedu jį vestis šalimais. Girdžiu, sučirška paukščiai, sukrebžda voveraitės, padūgzti ir pažaisti atskrenda ir drąsuolės bitės. Visus pasitinku su šypsena – visi man draugai. Prabėga kelios akimirkos, ir štai aš jau tiesiuosi palą mylimajame lopinėlyje miško viduryje. Atsisėdęs prigulu ant nugaros ir apžvelgiu dar vieną ežerą, kuriame sunirusios linguoja medžių viršūnės.

Štai, matau, paukštelis nerimauja ant šakos, kraipo galvą. Ruošiasi skristi, matyt. Visi paukšteliai, prieš nušokdami, bijo. „O kas, jei pamiršiu kaip skristi? “ – klausia savęs. Šis klausimas ir man dažnai iškyla. Atrodo, taip natūralu atsispirti, pakilti, tačiau klastinga abejonė trikdo. Kai man sunku, būtinai prisimenu šį liepsningą paukštelį, mat jis visada tą baimę nugali. Nugalėjo ir dabar. Lengvai atsispyrė, be pastangų pakilo. Bematant dešimt ar penkiolika kartų suplasnojo ir paniro į tą ežerą, virš mano galvos. Staiga priglaudė sparnus prie šonų, ištiesė snapelį priekin, užsimerkė. „Nejaugi pamiršo kaip skristi? “ – susijaudinęs paklausiu savęs. Bet tada suvokiu, ką iš tiesų jaučia ežero viršuj žuvelė. Ne kaustančią baimę, kuri tarsi grandinėmis traukia link žemės, ne nuovargį, kuris netikėtai užklupo kelionėje viršun, ne nuoskaudą, kad ten neilgai galės išsilaikyti. Ji jaučia laisvę. Paukšteliui, šiai nepriklausomai ir laisvai gamtos puošmenai, užtenka ir akimirkos. Jis ir ja pasimėgauja. Toks laisvės pojūtis trunka tik sekundės dalį. Žiūrėk, jau neria žemyn, praveria akis, išskleidžia ir toliau plaka sparnais.

„Tai štai ką reiškia laisvė. “ – mąstau pats sau. Pavydžiu. O paukštelis mane puikiai supranta. Nusileidžia kitoje pusėje palos, ant kuprinės su arbata. Pastebeilija kelias sekundes, sučirškia kelis kartus. Kviečia. Deja, atsiplėšt nuo žemės nepajėgiu.