Ant klevų ir ant kaštonų
mūsų žodžiai gražiai nušlamėjo,
tik dainon jų sudėt
neišėjo.
Patylėkim, -tegu kalba žydintys
medžiai balti,
apie tyrą ir švelnią draugystę.
Mes tie patys.
O gal jau kiti?
Patylėkim. Juk jau po Sekminių, -
tegu kalba vasara graži.