Rašyk
Eilės (77615)
Fantastika (2271)
Esė (1539)
Proza (10839)
Vaikams (2657)
Slam (66)
English (1202)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 5 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Pranas Pranas

Kaip šventame abrozdėlyje

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Nesitikėjau, jog kada nors galėčiau užmiršti susitikimą su Irrr, kaip jis atrodęs, kuomet mudu akis į akį, kūnas į kūną, tačiau tokia raiška atmintyje išsilaikė neilgai. Po trumpo laiko tai pradėjo panašėti į blėstantį sapną, kuomet reikėję, kapstantis po smegenis, eikvoti energiją ir atstatinėti, restauruoti susitikimą netgi užrašais. Tačiau tikrumos daugiau  neatsirado, bet džiaugiuosi, kad jie yra bent tokie. Dar  pamąstau, jog gali būti, kad būtent todėl, sakytum, kaip nuo stogo, vis pakapsi senokai praėjęs lietus. Krenta lašas ir išgirsti – tėkšt, kapt... Nukrenta kitas ir vėl taip. Nukrenta ne į žemę ar grindinį, o į galvą – kapt, tėkšt. Ir jauti, kaip toks lašelis išsivaikšto po visą kaukolę. Nesakau, kad išgaruoja, o išsivaikšto, išplaukia mikroskopiškai mažais upeliukais. Tik kaip tai suprasti, hmm?
  Popierizmo apalink mane daug. Prireikus kokio nors  popiergalio, kitur dairytis nereikia, o po kurio laiko jis jau pasilieka iškeverzotas sunkia seno žmogaus rašysena, bet kažkodėl nei numesti jį į šiukšliadėžę, nei perskaityti nesinori ir štai ateina laikas, kai tokių  „užrašų“ susirenka į nemenką šūsnį. Net bandau nusistebėti iš kur tiek. Nepaisant, kad nepaimsi į rankas kaip knygos, tačiau perskaitinėjant toks panašumas yra ir jokia dvasia tai nenuginčys.
  – Netgi Irrr? – pasiteirauju savyje ir šypteliu girdėdamas kaip galvoje it nuo stogo kapteli dar  vienas praėjusio lietaus lašas. Šįkart nereikėjo klaust iš kur jis. Jaučiau, kaip atiteka į akis ir, apvilkęs jas drėgme kaip drobule, paliko paveikslui ją (gal scenarijui?) įsišviesti. Vaizdas lyg matytas, tačiau  dabar jis buvo guvesnis, gyvesnis, labai vertas  įtarimo, kad šėtonas Irrr dar kartą atkako pas  mane bent kaip išdaigininkas.  Paveikslėlyje gi matau sava šypsena nusišvietusį popiežių Pranciškų, dešinėje rankoje laikantį kočėlo išvaizdos kuoką, o kairėje –
vielinio telefono ragelį:
– Ne, – kalba į ragelį, – Gansveinas šiandien neatvyks į biurą, dabar jis tiesiog ilsisi.
  Ilsisi? Tik tiek ir prireikė, jog suprasčiau, kad popiežiaus Pranciškaus dešinėje laikomas kočėlas savo darbą atliko. Ant grindų nukritusi Georgo Gansveino kepuraitė rodė, kad jos savininkas irgi yra dvasininkas, o ir jis, kaip ir jo galvos uždangalas, aukštielninkai išsitiesinęs „ilsisi“ ant grindų. Viso nesimato. Tik kojos, batų nosimis nutaikytos nelyg lubų apžvalgai.
  – Taip, taip, į biurą šiandien Georgas neatvyks. Ilsisi, – patikino žinią popiežius, o padėjęs telefono ragelį vėlgi: – Protinga ir tylu kaip šventame abrozdėlyje.
  – Kur aš? Kur? Ne Vatikane gi, – nemokėjau susivokti.
  – Niekas ir nesako, kad Vatikane – į mano mintis atsilipė kažkas. O aš? Netgi nedrąsu paspėlioti, kas taip gerai geba perskaityti mano mintis
– Ir eilėraščius, beje. Netgi tavo, Pranuci, – pažinau senokai girdėtą Poe
– Kad tave kur! Net nepasapnavai, – o ji:
 
Dar knygų bus,
bet neilgai –
pranyksią jos,
o man asmeniškai
jau šiandien jų nereikia.
Tik nemanykite, kad taip todėl,
jog radijas, jog  televizija ar internetas
akis – ausis užgulę.
Ne, ne! Didžioji priežastis...


Poe iš arti sužiuro man į akis ir nutilo. Supratau: perduoda mane patį sau, kad nuneščiau iki pabaigos  Ne, dar ne patį save „iki pabaigos“, o mano šį eilėraštį, įvardintą „Mąstau ir šiaip ir taip“.
Nešu:

Didžioji priežastis aš pats,
kuris save skaitau.

Ne šiaip sau šitokias „nesąmones“ kalbu.
Tai būtent jos lig šiol dar
Saulę aplink Žemę suka,
tai  būtent jos ir laužus užkuria
sudeginti  Džordanui Brunui,
jų prievartą pažino Galilėjus Galilėjo...

Mąstau ir šiaip, ir taip,
o kai „nesąmonės“ į tiesą pasimaino –
graudi atrodo man Šventoji inkvizicija
ir dieve gink,
kad už kitokį supratimą
reikėtų pragarą kūrenti savimi.

Tfu, tfu!
tegu nebūna taip.
O knygos? Ką gi, tegu dega.
Aš iš tiesų dar nenukritęs ant galvos,
bet laikas gi visatą
perskaityt iš savo dvasios –
nejaugi robotai ir šitą užduotį
atliks anksčiau?
2021-05-21 13:35
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2021-05-21 17:49
neberijus

Didžioji priežastis aš pats,
kuris save skaitau.5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-05-21 17:29
Laila
Skaičiau kelis kartus,savita Jūsų kūryba ir tikrai tenka "pasukti" galvą,bet manau esmę supratau.
Popiežiaus paveikslas su Irr išdaigininku... Gilu, prasminga.
"Mąstau ir šiaip, ir taip,
o kai" nesąmonės"į tiesą pasimaino-
graudi atrodo man Šventoji inkvizicija
ir dieve gink,
kad už kitokį supratimą
reikėtų pragarą kūrenti savimi. "
Daug išminties, puikus kūrinys.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą