Šklėrių raistas – 30)

Žalgiris su paraku

Taip niekuomet nebuvę,
kad motiną sapnuočiau kaip beždžionę,
tačiau žinau,
kad sapną šitokį priimčiau
be murmesio, be atsikratymų nuo jo –
girdi, nudinki, nelaboji...   

Išaugo laikas, suputojo
kaip rugio miltų raugas, mielėmis pakeltas,
tačiau ne bačkoje –
putoja galvoje.
Jau man nėra prasmės
kažkaip dar gintis nuo tokio savęs.
Ir nebandau –
tikrovė man ne priešas,
ji man – dalia,
ji irgi – kūrinys,
kurio apykaitoje tartum kraujas
žmonės teka.
[/]teka žmonės... [/i]

Šėtonas Irrr be triukšmo
vėl atgal į dvasią grįžo,
bet pėdsakai jo tartum poligono žemė
tankų vikšrais išmalta.
Atrodo, kaip arimą šitokį pakelt galiu,
bet šypt –
ar kas bežino,
ko ir kiek pakelti dar reikės.
Man ir anksčiau nebuvo paslaptis,
kad daug dalykų persimainyt geba,
bet šitas kartas buvo atviras akims –
iš šliužo pasikėlė  jaunikaitis,
galėjau jį vadinti sūnumi,
galėjau jam netgi meilesnį žodį rasti,
bet tai nebuvo taip svarbu,
kaip liudyti būties paveikslų
tokią kaitą savimi: 
atėjau, pamačiau ir... pasilikau.
Čia mano Žalgiris,
bet jau su paraku, deja.

O žirgai Ygaga, net nežinau
kaip kalavijas mums padėti gali.