Po vidurnakčio

išsitaško vakaras mėlynas
lyg rašalas
po visą gatvę miestą
ir kambario tyloj
ant senų tapetų
pasislepia šešėliai
kol liepsnos šokiui
išskleidžia sparnus
ir kalba židinys su medžiu
jie žino kokios būna
vasaros ir žiemos
kartais net rudenius prisimena
su melancholijos prieskoniu
kvepia cinamonu
gvazdikėliais ir spalvotų lapų
išdžiūvusiais syvais
išsitaško mintys po praeities celes
kuriose sapnai iliuzijos
ir pilkos laiko pelės
graužia lapus užlietus rašalu
sapnuojame sodų žydėjimą
dvi valandos po vidurnakčio