Jeronimas II. Fėjų sodas

Jeronimas nustebo patekęs į tokį ryškų, spalvingą ir kvepiantį sodą. Jo kaimas pajūryje, kiek prisiminė, buvo ramiai žalias, aplink ošė pušynai ir driekėsi balto smėlio krantai. Šalia namo augo mamos mylimų gėlių darželis: žalių rūtų ir baltų smulkių gėlyčių, iš kurių sesės pindavo vainikėlius ir vadino medučiu dėl jų malonaus aromato. Lig šiol nebuvo matęs tiek žiedų, kiek augo čia: oranžinių, geltonų, raudonų, rožinių, baltų, mėlynų, net dvispalvių-margų! Rojus akims ir nosiai - iš kur toks stiprus nosį kutenantis kvapas... jis paklausė:
- Kas čia taip skaniai kvepia?
- Levandos, - mįslingai šyptelėjusi tarė mama. Ji nedrįso iškart Jeronimui atskleisti, kad tai fėja Levanda vakarais purškia sodą savo pagamintu kvapiuoju vandeniu.
- O, štai ir mano vaikučiai! - sušuko mama ir puolė apkabinti dviejų iš namo išbėgusių basų baltapūkių vaikų: guvaus lieso mėlynakio berniuko ir dailios apskritaveidės mergytės.
-Leonai, Domicele, noriu, kad susipažintumėte su mano draugu Jeronimu.
Jeronimas pasilenkė prie pat vaikų, draugiškai nusišypsojo ir ištiesė ranką. Leonas be baimės stryktelėjo milžinui į delną ir išplėtęs akis laukė, kas bus toliau. Domicelė nedrąsiai pasekė brolio pavyzdžiu. Milžinas atsisėdo žolėje ir, laikydamas vaikus delne, ėmė ramiai, neskubėdamas pasakoti savo nepaprastą istoriją apie prarastą šeimą  ir Kemsynų raganą.
Mama, įgriuvusi į namus, uždususi nuo susijaudinimo, greitakalbe išbėrė nuotykį tėčiui, o tėtis, meistravęs lesyklėlę sodo žvirbliams, vos neįkalė vinies sau į pirštą.
- Milžinas? Verkiantis paplūdimyje? Ir dabar jis čia, mūsų sode, žaidžia  su mūsų vaikais? Turbūt iš proto išsikraustei - arba pasakų prisiskaitei! - Ir nepatikliai purtydamas galvą ieškojo kito vinies plastikinėje dėžutėje.
- Pažiūrėk pro langą, - kikendama atšovė mama.
Tėčiui iš rankų iškrito plaktukas ir pataikė tiesiai ant dešinės kojos nykščio, et, vėl bus mėlynas nagas, bet dėl nuostabos išvydus milžinišką žmogų, į skausmą nekreipė dėmesio. Jis išbėgo į kiemą, kur putino pavėsyje, su vainiku plaukuose ir vaikais delne, sėdėjo žmogus-kalnas. Jeronimas juokėsi taip, kaip tėtis jau seniai nebuvo juokęsis - vaiko, užsimiršusio dabartyje, juoku. Raukšlelės milžino akyse buvo pilnos ašarų, lyg stiklo rutuliukų, o vaikai krykštavo kaip Šv. Kalėdų rytą, tad tėčiui neliko nieko kita, kaip sukilusį pyktį iškvėpti ir pamiršti.
- Matau, esi draugiškas vyras, sveikas atvykęs į mūsų sodą, - pasisveikino tėtis rimtai ir ištiesė ranką Jeronimui. Milžinas dviem pirštais atsargiai, it imtų adatėlę, paspaudė tėčio ranką.
Staiga Jeronimui pro pat nosį kažkas zvimbtelėjo.,, Turbūt paukštelis“, nuvijo mintį Jeronimas, ir toliau pasakojo Leonui, Domicelei ir susidomėjusiam tėčiui savo nuotykius bei Kemsynų raganos piktadarystes. Domicelė susigūžė į kamuoliuką, kai išgirdo istoriją apie vieną Naglių kaimo tėtį, keliavusį žiemos naktį iš miesto namo ir sutikusį vidury miško Kemsynų raganą. Ši paliepė atiduoti jai arklį su vežimu, bet žmogus atsisakė. Kerštaudama įtūžusi ragana pavertė tą vargšą žmogų akmens statula, kuri tikriausiai ir šiandien tebestovi. 
Jeronimas antrą kartą išgirdo zvimbimą ir pajuto, kad jam į veidą papurškė kvapnus lietutis.
- Kas čia buvo? - nustebęs paklausė jis vaikų. - Kas čia zvimbia man aplink nosį? O, tas malonus aromatas... - Milžino akys svajingai prisimerkė, jis bandė įkvėpti daugiau išplėsdamas milžiniškas šnerves.
Vaikai susižvalgė ir sukrizeno.
- Čia Levanda. Jau vakaras, tad ji purškia sodą gėlių kvepalais.
- Levanda? Jūsų mama pasakojo apie šias gėles. Jos auga kupsteliais, žydi violetine spalva ir džiovintos dedamos į jūsų pagalvėles, kad saldžiau miegotumėt. Juk taip?
- Oi, ta mama, - nusijuokė Leonas. - Ji tau visos tiesos nepasakė, tik apie gėlytes pritauškėjo. Levanda - mūsų sodo fėja. Ji yra Fėjų fėja, kitaip sakant, fėjų karalienė.
- Levanda gamina kvepalus, - paaiškino Domicelė, - su kitomis fėjomis Senojo kelmo laboratorijoje, ten už kalnelio, - mostelėjo rankute į kitą sodo galą. - Rytais jos renka žiedų rasą į spalvoto stiklo buteliukus, žiedlapius ir lapelius - į pintinėlę, o iš kotelių suriša ryšulėlius, ir viską skraidina į Senąjį kelmą. Mes nesame buvę jo viduje. Kad įlįstum į kelmą, turėtum būti nykštuku, - nusijuokė Domicelė, labai patenkinta savo pokštu, o jos skruostų duobutės prajuokino ir milžiną. 
- Fėjos miega žieduose. Kol vasara. O žiemą - savo rezidencijoje mūsų namo palėpėje. Ten šilta ir jauku. Mama joms mezga mažytes kojinytes, kad nesušaltų, o tėtis padarė mini remontą - mažus kambarėlius su baldais, - pridūrė Leonas.
Milžinas kraipė galvą ir stebėjosi, kad fėjos taip išdrąsėjo: gyvena kartu su žmonėmis, visai jų nebijo ir dar kvėpina jiems sodą. Senelė visiems broliams milžinams vaikystėje pasakojo, kad fėjos - tulpės žiedo didumo mergaitės, pasirodo tik kartą metuose, ankstyvą rasotą rytą, kai diena susilygina su naktimi, ir žiedlapiais nubarsto gražiausius piešinius žolėje: saulę, laivus, medžius, namelius. Pats Jeronimas nebuvo matęs spalvotų kilimų žolėje, tačiau močiutė tikino vaikystėje regėjusi tokius stebuklus.
Kol Jeronimas klaidžiojo atminties labirintais, jam prieš akis pasirodė fėja Levanda. Ji plazdeno ore ir buvo neapsakomai žavi: puriais, violetiniais lyg gegužę žydinčios alyvos plaukais, ilgomis juodomis blakstienomis, smalsiomis akimis ir pasidabinusi pūsta saulėje spindinčio tiulio suknele nusagstyta spalvotais žiedlapiais.
- Švelnus kvapnus debesėlis - gražiausia mergaitė, kokią esu regėjęs! - Jeronimas nuraudo, supratęs, kad tai ištarė garsiai.
Levandai meilės prisipažinimai buvo ne naujiena, nes gerbėjų turėjo į valias - apie ją sukosi fėjų princų būrys iš Petražolių ir Krapų šilelio, drovusis žolinukas Motiejus, lieknasis Gyslotis, serenadų kūrėjas Dobilas ir net tylusis fėjų dailininkas Šilokas iš mamos gėlyno buvo ją iki ausų įsimylėjęs liūdna meile be atsako.
- O kas tu toks, ir kodėl tu toks didelis? - išdainavo Levanda?
- Tai Jeronimas! - vienbalsiu sušuko vaikai ir vienas per kitą, su šiurpiausiomis detalėmis, papasakojo fėjai savąją Jeronimo istorijos versiją.