Šunų gaudytojai

Dinas Jankis vėl galvojo apie Svetlaną Murdą, kada kieme pasirodė linksmieji šunų gaudytojai.
Svetlana buvo paprasta religinga mergina, turinti tvirtus plaukus ir lanksčiai besisukinėjančias rankas. Iš pirmo žvilgsnio: merga kaip merga.
Dinas jautėsi prastai. Jam dūrė nestiprus dieglys nugaroje. Kiek silpnesnis – pilve. Jautėsi mieguistumas, silpnumas žandikauliuose.
Geriausiai jautėsi stovėdamas prie lango ir giliai mąstantis apie mieguistą aplinką.
Jis visada mėgo šaltą Vilnių su šiurpiais, griūvančiais namais. Tokių namų kas mėnesį buvo vis mažiau ir mažiau. Jo žvilgsnis pavargdavo žiūrint į naujos statybas, tiesiog konservų dėžutes primenančius statinius.
Jis pamatė kažką judant tolumoje. Tai buvo nuostabi Svetlanos Murda figūra. Dinas gurkštelėjo tiesiog iš stiklinės. Pajuto nealkoholinės degtinės, viskio ir alaus skonius kartu. Jis žvilgtelėjo į savo paties atspindį. Nustebo. Veidas profesionaliai geriančio. Stiprūs gėrimai griaužė raukšles tiek veide tiek riebiuose kaklo raukšlėse. Jis atrodė kaip ką tik baigęs Vilniaus kolegiją studentas: girtas, bet supratingas, riebalais išteptais plaukais, nuo kebabų blizgančiu pilvu. Jis prisiminė senutę, kuri išlipo iš opelio, pašiauštais plaukais, byrančiomis dantų plokštelėmis, baltu inteligencijos iškreiptu veidu. Tai jis ir niekas kitas pamatė, kad senutė laiko rankose aukštos įtampos laidą, nukritusį nuo stulpo. Dinas plastmasine lazda išmušė senutei iš rankų  laidą ir išgelbėjo jos gyvybę. Nuo to laiko jis geria tik arbatą, nešioja trumpus plaukus ir slepia rausvas rankas. Dinas kaip  žmogus, kažkada atgaivinęs mirštančią, seną damą, nebuvo pasirengęs šiandien sutikti Svetlaną.
Debesys šoko kaip besijuokiantis šunys, todėl Dinas buvo dviprasmiškas. Kai Dinas išėjo į lauką ir Svetlana priėjo arčiau, jis matė jos veide mirštančios senutės šypseną.
Svetlana žvilgtelėjo į Jankį, susižavėjusių žiaurių kačių rūstybės pilnu žvilgsniu.
Ji tarė tyliai tarsi katė: „Aš nekenčiu tavęs ir noriu apkabinti“.
Dinas atsigręžė dar dviprasmiškesnis
- Svetlana, aš tave myliu, - atsakė jis.
Jie žvelgė vienas į kitą čiaudėdami.
Jų dialogas priminė dviejų šiurpiai nuobodžių šunų pokalbį apie iškreiptus giesmus.
Šunų gaudymo tarnyba jau čia pat.
Fone skamba džiazo muzika, o du rūpestingi dėdės šoka tuo nepaprastu ritmu.
Dinas įvertino tvirtus Svetlanos plaukus. „Aš jaučiuosi taip pat! „ - su džiaugsmu išsišiepęs atskleidė Dinas. Svetlana atrodė patenkinta, jos emocijos paraudo kaip įkaitęs, sėklinantis arbatinukas.
Tada Svetlana užėjo į vidų išgerti puodelio arbatos.