Laiškai iš Mėnulio nr.21

Kaip jau sakiau savo pirmame laiške, vis pasiunčiu beveik kasdien po laišką žmonijai, suprantu, kad ne visi pasieks Žemę arba kitą planetą, kurioje kažkas perskaitys mano mintis, bet tikiuosi bent dalis jų nepradings be pėdsako kosmose, į kurį tuos laiškus ir išmetu, atsistojęs ant Mėnulio krašto arba pjautuvo, priklausomai, kokią formą tuo metu turi dabartinė mano gyvenama planeta arba, tiksliau pasakius, palydovas, nors būti absoliučiai tiksliu aš ir nemėgstu, ir tą žino daugelis mano tekstų skaitytojų, ta prasme, mėgstu būti subjektyvus, nekenčiu mano kalbos taisytojų ir tikslintojų, visokių klausinėtojų, o kodėl šitaip, ar tai yra stilistiškai ir visaip kitaip teisinga ir panašiai. Dažniausiai tokius pasiunčiu skaityti chemiją arba fiziką ir ten ieškoti tikslių parametrų ir formulių, mano gi rašliavoje viskas gali ir turi, ne, privalo būti chaotiška ir ne visiem įskaitoma bei aišku, tokiu būdu mėginu atsijoti atsitiktinius prašalaičius ir idiotus, nors, kita vertus, idiotai mane myli ir taip greitai neatstoja, su tuo, deja, aš irgi jau spėjau susitaikyti, bet ką čia aš vis apie kitus, geriau apie aplinkinius.

Tai va, aplinkiniai mane myli, spėju iš to, kad niekas nesikėsina man duoti į snukį, iš kitos pusės žiūrint, gal jie prisibijo patys gauti atgal, o gal tiesiog čia viskas yra kitaip ir niekas nesikėsina tavęs užkariauti, tave pažeminti, kaip tai yra būdinga Žemei, gal, nežinau, bet ar taip gali apskritai būti? neįtikėtina.

Klausau Andersono ir Vangelio dainą Aš rasiu kelią namo ir galvoju, ar radau savo kelią namo ir kur mano namai? Sunkus klausimas. Kur yra žmogaus namai? Ar tėvynė, kurioje žmonės nesijaučia saugūs ir reikalingi, yra namai? Ir kokį kelią turi nueiti žmogus, kad tai suprastų? Tai jau kita daina, Bobo Dylano Nusineša vėjas.

Iš tiesų, kai nereikia kasdien eiti į darbą, lieka daug laiko muzikos klausymui ir apmąstymams. Niekada negalvojau, kad žmogus turi tiek daug dalykų apmąstyti, pergalvoti, iš naujo suprasti.

Labas, sakau, Mėnuli, labas Naujas gyvenime, labas Nauji žmonės, jie stebisi, keistai žiūri į mane, nesupranta mano kalbos, todėl galiu sakyti, ką noriu, net nusikeikti, bet nesinaudoju šiuo pranašumu, tik nusišypsau, ir jie atsako man tuo pačiu, tai pats geriausias bendravimo būdas, kai nenori minčių reikšti žodžiais, nes žodžiai klaidina, ne visada atsiranda tinkami, o kartais tave netgi išduoda, todėl akys ir veidas, veido raumenys, kurie gali išsitempti į šypseną arba susitraukti į susiraukusią, nemalonią išraišką arba likti ramybės būklėje, rodydami tavo taikų nusiteikimą, yra tikriausia sielos kalba, tavo vidaus atspindys, veidrodis, nedūžtantis stiklas. Baigiu su Džordžu Harisonu, kuris sako Aleliuja, aleleju visiems.