Meilė gyvenimui

Kai man uždarėte visas duris,
Pati užvėriau savo langus,
Beliko kamino skylė – ryšys
Tylioms maldoms į šviesų dangų.

Atodūsiai paūkaus kamine,
Kaip pamiškėj sena pelėda,
Išskynę neviltį, paliks mane,
Nors buvo sielon įsiėdę.

Juos vėjai po padangę išdraikys,
Gal su lietum barstys į jūras,
Ištirps tenai, kur maudosi ryklys...
(Tai va nuo ko tos bangos sūrios!)

Tyla jau verpia ilgesio gijas...
Kodėl kuodelis nesumąžta?
Nuslysta mintys į rankas, pro jas –
Gyvenimo margiausi raštai.

Ir kaip man nemylėt, jei tu
Esi tik kartą pažadėtas!
Pasiimu, glaudžiu, einu kartu,
Užeis tamsa, „padės į vietą“!