Marokietiškas žaidimas

Užtikrinu tave –
tu saugus
šiame gyvenime
net kai neprisimeni nieko,
ką kuždėjo į ausį ten – žvaigždėse.
Kartais tu artėji.
Kartais tolsti.
Bet visada esi.
Kai lieti savo odą –
nosis šilta,
rankos šaltos.
Judi gatve,
juokiesi, kai abu – pirmyn-atgal
– ta pačia kryptimi –
norėdami prasilenkti.
Maroko spalvotuose kilimuose
juos kūrusių rankų kraujo lašeliai.
Ar jų ten daug?
Turėtų būti tik keletas.
Kitaip niekas nepirktų.
O tu?
Tavo patyrimuose –
išskaudėti, išaugti,
nusimesti lukštai.
Taip, tu vis didėji.
Gulėdamas ant marokietiško kilimo
ištiesęs rankas –
nebetelpi visas.
Jei žaidžiam –
tau palietus žemę, tu pralaimi taip gulėdamas,
juk žinai?
Kilimas – saugumo garantas –
visur kitur – lava.

Galiu ir pralaimėti.
Nes aš pati –
ugnis.
Net kai rankos šaltos.
Ties krūtinės viduriu –
dega laužas –
prisiglausk.
Pasilik.
Ten meilės vartai.
Nereiks nieko atlikti,
kad patektum vidun.
Kol taip gulim
mūsų širdys plaka.
Užtikrinu tave –
tu saugus
šiame gyvenime.
Prie to laužo.
Siunčiu tau žemėlapį
kaip ten patekti –
pažiūrėk į savo delnus,
viską pamiršk,
nekontroliuok,
pasiduok.
Neklausyk
tos gatvėj buvusios pranašautojos.
Neklausyk tų prognozių,
kurias neva įrašė tau žvaigždėse.
Kvėpuok.
Būk.
Ir dūk.
Dūk.
DŪK.
Sako, gyvenimo prasmė –
tiesiog žaisti.

Ištiesiu rankas už kilimo ribų.
Juokiuosi.
Nes degu.

2021 04 14