Išdainavau

Išdainavusi džiaugsmą ir liūdesį
Vien širdim, be šaltų mikrofonų,
Vėlei džiugesiu rytą pabudinsiu,
Pražydėsiu su tulpėm geltonai.

Įrašysiu sau šypseną jaukią,
Padabinusi lūpų raudoniu,
Niūrūs debesys plauks tik, kaip plaukę,
O aš bursiu: „Pro šoną, pro šoną...“

Tarsi kuprą nusimečiau liūdesį,
Vidumi pajutau: šilta ir balta.
Naują apdarą ateičiai siūdinsiu,
Skaidrų, lengvą, drugiai kad pakeltų.

Delnuose užsūpuosiu saulėtekius,
Upės vingį ir ežero gylį,
Įsimetus kelionmaišin nuotykius,
Sušnabždėsiu gyvenimui: „Myliu!“

Paklajojus po pievas nubundančias,
Atgalios pro vėjovartas grįšiu,
Jeigu negandos kartais sugrįžtų čia,
Su manim neturės jokio ryšio.  

Liūdesys išbalsuotas ir nerimas,
Šitiek laiko slapstyti krūtinėje,
Tegul vejai bastūnai juos paima
Ir išbarsto padangėj naktinėje.