Daug... Visko

daug akių susiliejusių
į vientisą masę
ant siūlo sutūpusios nemato
vien klausosi žingsnis po žingsnio
per uždarą miestą kaip
pirštais nubeldžia lietus
užstrigęs kartojuosi vis
kaip neišmoktą pamoką
visą gyvenimą
ir kartas po karto kai tikiu
jog suklyst negaliu
vis sutrikęs paslepiu raidę
Ir iš žodžio dangus telieka
tik statyto iliuzijų namo degėsiai
nesiklausau ką man sako
tušti pažeme slenkantys
celofano maišeliai
juk jų balsas užgožtas gatvės
taip pat kaip įmestų į fontaną monetų