tarp prarajos prisikėlimo ir nusikaltimo

veidrodžiai
vien jie supa kambariuos
ir tarsi juda
senoviniame blokiniame name
išsiplėtusios akys sesers buvusio
į juos baiminas pažvelgt
taip kaltę ir nenuoširdumą judantis traukinys pro
praveža balkonais tūtuodamas
virtuvinės spintutės krinta

saujoje aliejų išlaikau
kaip vėją bandau sustabdyti

nepakeistos spynos - butas be durų
kas užeina rausias ne savuos daiktuos

būna
balansuojant tarp prarajos prisikėlimo ir nusikaltimo
svyruoji švytuoji su Fuko
keiki
atgailauji sugundytas
nardai po suvokimų skirtingumus
kol iškyla Babelio bokštas
ta pati kalba
tie patys rašmenys
nesusikalbi

veikiau tyloj
nes ištartis į miško gūdumas
Dantę vedas
kalnų skeveldros skyla
ir aštrumos įsminga

kuris jų vertas būt tavuoju
kai sau nepriklausai