Kasdienybėje įprasta nebėgioti

Bėgam samanomis
rasotomis.
Vienas kitą paversdami
lengva dulksnele.
Sluoksnis po sluoksnio,
Vienos kojos šalia kitų,
Mirguliuoja panašios.
Kartais pasirodo
Nekasdienių žymių.

Pakertu iš pasalų,
Atkeliu...
Tada nebėga jos, o sklendžia
Buvau tik žmogaus kontūras,
Atgijau asmenybe.
Žiburėliai,
Išryškėjantys giliai tamsiame fone.

Daug šakų priguldytų-
Amžininkų medžių.
Užmynę trupiname jas.
Juk sausuoliai...
Gyvybės neturi.
Krūpteli nevalingai
veido raumuo,
Kur įprasta nupiešti šypseną.