Rašyk
Eilės (77176)
Fantastika (2259)
Esė (1534)
Proza (10801)
Vaikams (2629)
Slam (65)
English (1189)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 9 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Lukas Balandis nuo mažens jautė, kad jo pašaukimas skiriasi nuo kitų vaikų, kai anie žaidė lauke ir krykštavo be priežasties, Lukas gi mieliau sėdėdavo užsidaręs savo 12 kvadratinių metrų kambarėlyje ir verkdavo. Jis verkdavo dėl visko: ir kad saulė baigia išdžiovinti ūkininkų pasėlius, ir kad sniegas padarė nepravažiuojamus kaimo kelius. Taip pat mielai paverkdavo ir dėl Kristaus nukryžiavimo, ir dėl per pandemiją mirštančių piliečių. Tiesa, pandemija prasidėjo daug vėliau, kai jis jau beveik tapo kunigu, tiksliau dar buvo seminaristas, bet su ašaromis akyse galvojo apie greitą tarnavimą savo išrinktajam. Jis nemylėjo mergaičių ir todėl, aišku, dar labiau išsiskyrė bendraamžių tarpe, bet visada su didžiausiu virpuliu žiūrėdavo į paaukojusį savo gyvybę už jo gerovę Dievo sūnų. Kad tas paaukojo save būtent už jį, Luką Balandį, net neabejojo, o už ką daugiau, juk jis taip pat buvo pasiryžęs bet kurią akimirką paaukoti save už Kristų ir iškeliauti kur nors dangun, apsigyventi kartu pagal kokį nors partnerystės įstatymą. Jie būtų gera pora.

Bet jis nemylėjo ir berniukų, todėl ir seminarijoje  neturėjo draugų, be to, daugelis arba visi mokėsi joje su išskaičiavimu ir to net neslėpė. Gan atvirai aptarinėjo savo galimybes patekti į vieną ar kitą turtingesnę parapiją arba pasilikimą mieste, su kuo dėl to tektų pergulėti ir panašiai, įžūlesnieji net pagalvodavo apie dėstytojo vietą pačioje seminarijoje, tai Lukui buvo absoliutus įžūlumas. Kaip drįstama tokiame šventame reikale ieškoti naudos, komforto, kai mūsų Viešpats, galima sakyti, pats niekada nedėvėjo kojinių ir gal ne visuomet buvo sočiai pavalgęs. Tad patį Luką tenkintų kokia nedidelė kaimo bažnytėlė su nediduku altoriumi ir gal tik dešimčia kita parapijonių, užtai kiek daug laiko jis galėtų skirti savo mylimajam. Neabejojo, kad ir mylimasis būtų patenkintas nedidele auditorija, kuri netrukdytų jiems mėgautis vienas kitu.

Taip Lukas vaizdavosi savo ganytojišką ateitį ir jai skyrė visas jėgas ir laiką. Jo uolumas nebuvo nepastebėtas, jį vertino už lotynų kalbos mokėjimą ir nepaprastą pamaldumą, visą laisvą laiką jis dažniausiai leisdavo seminarijos bažnyčioje prie Kristaus altorėlio. Kartais prorektorius arba dekanas paklausdavo jo, kodėl jis tiek laiko skiria maldoms, gal jis labai nuodėmingas, bet Lukas vietoj atsakymo tik apsiverkdavo ir tie palikdavo jį ramybėje. Vienas dėstytojas netgi mėgino jį tvirkinti, bet paskui numojo ranka, nes tas niekaip nesusijaudino, tik verkė, tai ką su tokiu veikti.

Kartą per seminarą Lukas turėjo pasakyti pamokslą tariamiems parapijiečiams ir jis išrėžė tokią ugningą ir šlovinančią Jėzų kalbą, kad visi nuščiuvę klausėsi apstulbę ir sužavėti, tik paskui, kai Lukas tarė pabaigos žodį Jėzus su manim, neištvėrė ir apsiverkė, tie paskutiniai žodžiai buvo ne ištarti, o greičiau iškūkčioti, dėl ko visa auditorija ėmė garsiai žvengti, o dėstytojas gan sarkastiškai paklausė Balandžio, negi jis ir parapijoje raudos per pamokslą, ne, atsakė Lukas ir dar graudžiau pravirko.

Žodžiu, seminarijos mokslavyriai ir džiaugėsi pamaldžiu klieriku, ir abejodami kraipė galvas, nežinodami, kas iš jo išeis.

Galop atėjo pandemija ir Lukas buvo tikras, kad šitą rykštę žmonėms pasiuntė jo mylimasis už besaikį troškimą paneigti Dievo kūriniją, visokį skverbimąsi į gamtos paslaptis, knaisiojimąsi po ląsteles, kosmosą ir smegenis, sritis, kurios tebuvo Aukščiausiojo valdos, todėl iš vienos pusės laimino šitą Kristaus žygį, iš kitos pusės apraudojo savo artimuosius ir kaimynus, kurie atgulė amžinojo poilsio nuo baisios ligos. Pandemija palietė ir seminariją, ir joje vienas kitas sunkiai apsirgo ir net mirė, pavyzdžiui tas, kuris lietė savo ranka Kristui skirtą brangenybę. Lukas dėl jo nepraliejo nė ašaros.

Vedamas ant Golgotos kalno Kristus galvojo, kad štai po kokių dviejų tūkstančių metų ar daugiau kokioje nors šiaurėje esančioje žemėje prie altoriaus, pastatyto jo garbei, nusileis baltas balandis, tai bus jo ženklas, jo pasiuntinys, jo angelas. Jis nesuprato, kam jam to reikia, tiesiog taip pagalvojo ir nusišypsojo įsivaizdavęs tai.


Kažkurią pavasario dieną Lukas pasijautė blogai, perštėjo gerklę, skaudėjo galvą, laužė sąnarius. Visgi šiaip ne taip nusigavo iki savo mylimo altoriaus ir atgulė už jo pailsėti. Jis yra girdėjęs, kad Dievas anksti pasišaukia pas save tuos, kuriuos myli, tie, kuriems Dievas abejingas, dažniausiai pragyvena ilgus metus. Prieš prarasdamas sąmonę, dar spėjo sušnibždėti: aš ateinu pas tave, Jėzau.

Kitą rytą dekanas pirmiausia pastebėjo prie altoriaus baltą balandį ir niekaip negalėjo suprasti, kaip jis čia pateko, juk durys visada būna užvertos, paskui apėjęs altorių aptiko Luko Balandžio atvėsusį kūną.
2021-03-21 10:31
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 8 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-04-01 04:59
Passchendaele
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-03-26 17:28
incertae
gerai, sarkazmas (nes juk svolačius , aha ) tinka :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-03-21 17:30
Juozas Staputis
Nuostabus kūrinys, puikiai aprašytas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-03-21 13:59
Pranas
Manau, jis (Balandis) savo pareigą atliko gerai. Neblogiau tai paliudija ir Svoloč. O svarbiausia, kad ir vieno, ir kito darbai  padaryti be ašarų.
5.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-03-21 12:48
_sudie_
Dievas pasišaukia pas save protingus, gražius... nes durnių ir nevykėlių ir jam juk nereikia. Tas yra gryna tiesa.
Kūrinys sklandus ir su mintimi.
Kaip vertinau, matysi pats.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-03-21 11:27
Passchendaele
Visi, galų gale, miršta.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą