Nežinau, ką pražydęs rytojus atneš,
Nes atrodo, kad viskas jau buvo...
Taip svaiginamai girdei laukimo gatves,
Kad aš silpdavau vien nuo artumo.
Aš tikiu, kad pavasariai šaudys strėles,
Į Tave, į mane… iki proto kvailumo
Ir greičiausiai nutiks ko nelaukėme mes,
Bus dar daug neplanuoto naivumo.
Dar sugros iš toli per jautriausias stygas,
Tavo akys ir tembras ir kūnas...
Mes skaičiuosim aušroj nematytas žvaigždes,
Užsimiršę, kad mums jau taip buvo.