Iš „Šklėrių raisto“ – 13)

Išgirst Visatoje save, deja
dar vis neįsivaizduojamas stebuklas.
Ir vis dėlto – tai padaryti privalu,
nepaisant, protinga tai ar – ne,
ar tai fantazija,
ar tai tik kratinys kažkoks
net padoriau nemokantis minties suverpti.
Ir – ša! Nes jeigu ne kitaip,
tuomet dar vis šimpanzė aš,
dar gorila ar orangutangas.

Ne, ne, jau šitokiais savęs neleidžiu būti.
pagerbti pramotę beždžionę –
mano pareiga.
Tegu ne biblijoj,
bet irgi knygoj parašyta:
„Vos prieš 6 milijonus metų beždžionei gimė dvi dukterys. Viena iš jų tapo visų šimpanzių, o kita – visų mūsų pramotė“.

Nagi bandykime suvokti,
kokie jauni dar esame,
nes parašyta gi
„Vos“ prieš 6 milijonus metų
gimtadienis mūsų. 

Ne gėda man, kad smėlio duobėje,
dar vis, atrodytų,
vaiku žaidžiu,
nes vėlgi – ša!
tegu ne biblijoj,
bet irgi knygoj parašyta:

„Materija, energija, laikas ir erdvė atsirado  maždaug prieš 14 milijardų metų. “

Ir pajaučiu
kokia reikšminga man smėlio duobė,
kaip ji turtinga žaislais
o juo labiau, jog prašosi,
kad ją lopšiu vadinčiau.

O jeigu nepaklusus jai?
O jeigu kilstelėjus virš duobės
iš ten pasaulį pažvalgyti?

Taigi dievais jau tapome!!!...
Kas gali būti dar aukščiau
už tokį proveržį žmogaus?

Vieni dar kapstomės,
kiti po dangų vaikštom,
o Feliksas Miškinis, buvęs Dievas,
net nelabai užkliūva akimis:
yra, na ir tegu...

Kelionė tęsiasi,
bet kas galėtų pasakyti – kur?
Ką reiškia, kai girdžiu,
kai su Maironiu uždainuoja:
„Aš parvešiu sau iš prūsų:
kalaviją kietą... “

Jau manėsi ir man, kad gal žeme
atėjo laikas atsikvėpti,
kai išgirdau Pro ir Poe:
– Labas, Pranuci. Ar regi?
Mes grįžtame atgal
ir būtent pas tave.
Ačiū Dievuliui, kad dar laiko.

– Dievo nėra.
Jo vietoj Feliksas Miškinis.

– Va! va! O mudvi ką tiktai nuo jo.
Linkėjimai! Bet te nebūna
mus toli girdėti, –
ir vėl Poe (poezija)

– Na ką gi, te nebūna, – pasakiau, –
o Pro (proza) sau šypsosi
it sunkų šimtmetį skriaudų numetusi:
– Kantrybės, Pranuci.
Reikėję milijonų... milijardų metų,
kol pagaliau atsikvepi pabūti žmogumi.

Žiūrėjau ir tylėjau,
įsispietęs į akis,
bet mintyse –
o kas toliau,
kiek tos kantrybės dar prireiks,
kol kažkokiu kitu, vietoj išnykstančio
savęs sulauksiu?
---------____________---------
b. d.