Darbas yra belytis.

Šarlotė, neaukšta, bet proporcingai sudėta tamsiaplaukė. Jos žvitrios akys buvo tarsi du agato rutuliai, kurie pašnekovus dažniausiai versdavo jaustis nepatogiai. Jos charakteris  buvo nelengvas, bet tie kas sugebėdavo ją prisijaukinti, įvardindavo ji kaip auksinį. Nors jai jau buvo apie 40 metų, bet jos gyvastingumas stulbindavo kiekvieną, net tuos kurie ją gerai pažinojo. Ji mėgdavo klausytis, stebėti ir analizuoti, kartais net kukliai nutylėti kreipinius, kuriuose nuskambėdavo jos vardas. Ji prisijungdavo tik tada, kai diskusijose atsirasdavo ją liečiančių temų. Viena iš jų - Moteris.
Pamenu, kai vieną kartą, visi šnekučiavomės saulėtos, senos sodybos pievelėje ir kažkam iš burnos išsprūdo frazė,, moters pareiga“. Ji tarsi atgijo, ištiesino nugarą ir sodriu kiek prikimusiu balsu, išdidžiai kilstelėjusi galvą, tarė.
- O kas nustatė lyčių pareigybes? Kas sukūrė patriarchatui naudingus stereotipus? Kas pasakė, ka silpnoji lytis yra moteris, o ne vyras.? Kodėl apskritai turim skirstyti pareigas į vyriškas ar moteriškas? Atsakykite man prašau, ar pvz. sąvoka,, darbas“ irgi turi lytį?
Tyla. Visi nejaukiai susižvalgė ir Tomas, norėdamas išlyginti vandenį, sako:
- Juk galite gyventi taip kaip norite. Galite savo šeimose suformuoti absoliučią lygybę.
Šarlotė staigiu judesiu ištiesė smilių į Tomą ir sako:
- Taip. Apie ką ir kalbu. Savo šeimoje, taip. Tai nesunku padaryti, bet įgyvendinti tai visuomenėje absoliuti utopija. Jeigu šešių suaugusių asmenų grupelėje, turim ne vieną stereotipininką, tai ką jau ten kalbėti apie visą tautą? Aš dar ir savam rate pažįstu moterų, kurios nuoširdžiai mano, kad tvorą statyti turi vyras, o kepti kotletus - moteris. Štai kokie gilūs tie naftalininiai stereotipai.
Justina pasūkuriavo šaukštelį kavoje ir taukštelėjusi jį į puodelio kraštą, prabilo:
- Uh, kokia intriguojanti idėja. Gal pabandom bent vieną vakarą, padaryti eksperimentą? Pasikeiskime pareigybėmis. Vyrai, pagamins pietus, paruoš stalą, po to išplaus indus (vanduo šulinyje), suruoš visiems patalynę ir patalus nakvynei, suguldys ir užmigdys vaikus, ryte patys pirmieji nubudę, paruoš pusryčius ir . t. t. o mes pasiruošim malkų, sukursim laužą griliui, nupjausim žolę, prižvejosim žuvies, pataisysim medinę šuns būdą apskardindamos jos stogą.
Visi išsišiepę lyg saulutės, kurį laiką tylėjo. Ne dėl to, kad Justinos pasiūlymas būtų kvailas, o dėl to, kad ši intriga juos kažkodėl užvedė.
- Gerai, sako Valdas. – Darom!
Čia pat su plačiais šypsniukais prisijungė visi.
Po to...
Nebuvo taip jau lengva moterims tą stogą skardinti, bet nebūtų lengvas šis darbas ir vyrui, jeigu jis tai darytų pirmą kartą, būdamas chirurgu, o ne staliumi, o ir su malkom reikėjo pavargti, nes pasirodo apie pjūklo ir kirvio tinkamumą reikia išmanymo.
Vyrams sekėsi labiau, jie nesunkiai paserviravo stalą ir kas nustebino, jis atrodė lyg šventinis. Jie draugiškai atsinešė vandens iš šulinio, išplovė indus ir net juos išdžiovino. O štai su trim vaikais vakare sekėsi ne kažką. Juos suguldyti ir užmigdyti gamtoje įsikūrusioje sodyboje, būtų iššūkis net moterims.
Kitą rytą, vėl visi gurkšnojom kavą, kurią pasiruošėm kiekvienas sau, nes tiesiog nubudome visi skirtingu laiku. Vakarykščių patirčių emocijos liejosi iki pat vėlyvos popietės.
Iki šiol pamenu, kaip žaismingai visi dalinomės įspūdžiais, kurie atsakė į Šarlotės kausimą.
- Ne. Darbas neturi lyties. Jis belytis.