Trisdešimt

„Štai jau trisdešimt metų manęs nesuranda mirtis... “

A. M.

///

Jau naktis iš nakties kaip manęs neapleidžia mintis
Kaip jauna filologė nuspaudusi durų skambutį
Reikia lašo kantrybės bet noris sugrūst į dantis
Elsinoro princiukui tą ištarą „būt ar nebūti“

Koks gi skirtumas Tau jeigu nieko nelieka visai
Bet tiesiog negali panorėjęs taip imt ir išnykti
Galvoje vis dar sukas traškėdami „kopų balsai“
O vienintelis būdas išliet visą baimę ir pyktį

Pasiduot tai galiai kuri mano ranką gražiai
Tarsi šunį vedžioja po baltąjį popieriaus lapą
Paklausyti kaip upėje švilpia raudoni vėžiai
Kur tavoji mirtis ir manoji gyvybė sutapo

Tarsi du kontinentai iš rankų atgal į rankas
Taip iš antikos miesto dvi šukės į vazą sulimpa
Drugio sapnas spalvotas du tūkstančius metų trunkąs
Vis dar klausiančiam kelio ir bandančiam kopt į Olimpą

Kuriame jau seniai blaškos dulkėm pavirtę dievai
Ir nelieka kalbos bet gali patylėt apie daug ką
Kol semiotikai brėžia kvadratą bet šitaip kreivai
Kad prasprūsta prasmė per užsėtą semantinį lauką

Jau naktis iš nakties tą mintis neapleidžia manęs
Ką norėjo išties pasakyt tas išpuikėlis danas
Laisvės vėjas čia pat bet kodėl dar girdžiu grandines
Ir suprast negaliu – vaidenuos ar tai jie man vaidenas