Niekada nebūsim vieni

Dočkutė paveldėjo namą, pirtį ir sveikus dantis.

Vairuoti mašinos neišmoko, nes visada bijojo, kad įvažiuos į stulpą.

Būtu paveldėjusi tik pirtį – žinotu, kad reikia parduoti ir atsikratyti niekam nereikalingu pastatu, bet dabar paveldėjo visą namą: dviejų aukštų, ant Kauno marių kranto, pilkų vietinės spalvos plytinį namą, žalsvų čerpių stogu.

Priemenė nutrinta kačių ir šunų vedė į didelį koridorių iš kurio patekdavai į keturis didelius kambarius, kuriuose visada gyveno nuomininkai. Virtuvė ir tualetas svetimiems buvo šalia didžiausio kambario. Vonios nebuvo – buvo ta paveldėta pirtis.

Antrame aukšte mirė teta, dėdė, senelė ir senelis.

Dabar visur buvo tuščia.

Dočkutė laukėsi.


Bus ne viena