Girdi?
Tai kirviai poška,
mišką kerta.
Nereik tokiam darbymečiui žiūrėti į akis,
kad tai žinotum.
Atsikvepiu kelionėje.
Atrodo, nežinia jau kaip toli,
o vis dar supasi lopšys,
vis smėlį vėjai beria į akis,
kopas supusto.
Lyg ir be tikslo,
lyg šiaip, tiesiog pažaisdami.
Betgi žiūriu –
o Aš argi ne taip?
Nors ir ne smėlis pustosi, o žodžiai,
ne kopos auga, o rikiuojasi pulkai.
Sudie visiems,
jei laukiate dar kas –
ne mano darbas pievose mosuot dalgiu
ne mano darbas papokšėt kirviu.
Visais šventais meldžiuosi smėlio duobėje
ir jokis vaistas, jokia pandemija
čia nepadės.
– O Šklėrių raistas?
Ak, raistas, sakote.
jis irgi smėlio duobėje,
betgi... nejaugi manote
kad tai ... stebuklas?
Sau įtikėjęs, kad dažais
paveikslą nutapyt lengviau,
negu išžiesti jį iš molio,
išskobt iš medžio,
nutašyti iš akmens,
juolab iš geležies išlieti,
iš metalų...
Nekart taisiausi savo žodyje,
žinau – ne sykį dar taisysiuosi,
tačiau dabar vaizdelis toks –
rūdija šventas abrozdėlis
(nors tark!) „rūdija Kristus
šį kartą jis – ant mano rankų delno
bet vis dėlto, Konferansjė̃.
ne žodyje rūdija mano - - -
per jį – ir atmintį dar išgirstu.
Konferansjė̃
Jau užtrunku sugrįžt į Šklėrių raistą
bet atmintis – ne pamotė ir man.
Buvau sumanęs jubiliejų švęsti,
į sceną kilstelėti visą salę,
stebėjusią kaip Dievas
žmogumi ateina.
Aš
Hmm. Tiek daug kalbos,
tačiau tamsos – nė čiut nesumažėjo.
Konferansjė̃
Tokia žmogaus dalia,
ji visuomet po raistą vaikšto.
Ne tik po Šklėrių –
po Rašyk – taip pat.
Korektūra
(ir nutilo, nežinia kodėl
bet matėsi, kad priežastis
neišlaužta iš piršto.
Ir tik vėliau ir jau tyliau).
Konferansjė̃
Mąstyk, mąstyk, Pranuci,
ir ruoškis kaip į išpažintį
užkurti raistui savo žvakę
Aš
Labai skubi?
Konferansjė̃
Tiek, kad suspėčiau į bažnyčią
persižegnot mišiomis.
----------___________--------
b. d.