tavo karalystė ne valgis ir ne gėrimas, tavo karalystė nežinau kas

ateina toks laikas
ir mano vidinis man sako,



mano vidinis balsas man kalba:
visatos tavo yra visatos mano
pasisukiokim jose

tarė jis tai tarė, nuolatos ką nors
ištaria vadinasi jo ištartys ne
naujiena man.

  - siūlyk ką nors konkretaus, -
patariu

ir jis sako man tada: o gal eikeme
pažėte kaipo senos kurvos gyvena?

žodžius iškalba labai pabrėžtinai,
na, bet kaip čia geriau,
kaip aiškiau nusakius - jo akcentuacija
tarsi muzikos mokytojo, bet ne to
pederasto Dūmano, o kaip kito,
kuris moko dar ir šokių, kaip
šokių mokytojo, kuris visada
rodosi per televizorių, ir kad ir
būdamas iškrypėliu žinosi, jog yra
patrauklesnis už visas bobas
plerzas ir tų plerzų nupenėtus
pilvūzus, kuilius iki apsišikimo
stenančius, net ir tada, kai jie
pasiėmę patį ilgiausią turimą
metalinį batų liežuvį iš turimų,
tai yra maždaug du su puse karto
ilgesnį už jų pačių penius, bet jei
kalbėti tiesiai šviesiai, liaudiškai
ir nevyniojant į šilkinius
buroklapius - net ir pasiėmę
batų šaukštą ilgesnį kokius tris
kartus už jų pačių bibius,
besiaudami batus jie prakaituoja,
o kartais ir iš tikrųjų apsišika.

senos kurvos? joooo.... iš pirmo žvilgsnio
šis pasiūlymas
nesąmoonė, bet taip yra tik tada,
jei tu nemėgsti visko kas sena,
o senės užpisa negyvai - vien nuo
žvilgsnio į šešiasdešimtmetę ar net
ir kiek jaunesnę kriošeną, tu
žinoma patiri didesnį ar menkesnį
sukrėtimą, kurio paties norisi
atsikratyti, o taip pat išsiblaivyti
nuo potyrio ir būsenos į kurią lyg
į medį tave įvaro vaizdas. vaizdas
nepaliekantis abejingu ir jeigu tu
iš tikro jo būtum įspeistas į,
sakykime kokią šilto ir šalto mačiusią obelį,
tai tirtėtum taip,
kad liepos mėnesį jos dar vos
užsimezgę obuoliukai iškristų
žemėn iš jos sterblės. kartoju, tai
nutiktų tau bevirpant, taip, kaip nė
vėdinantis šakas ir kamieną vėjas
negali.

  - senų kurvų? - nusistebėjau dar kartą.
aš stebėjausi vien todėl,
kadangi mano vidinis balsas
paprastai būna už mane
kultūringesnis - kartais net už
mane patį. nieko čia nėra netikėto,
visgi jis yra mano vidinis balsas.
ir vosgi pasakęs tą patį susyk
pasidalino vaizdiniu iškart
pasiekusiu mano neuroninius
junginius - tiesą sakant vaizdinys
buvo iš tokių, kokių iš savo vidaus
balso sulaukti nesitikėjau:

viena sena kurva, apsirengusi taip,
kad nepasakytum, jog
prašmatniai, bet visgi taip, kaip
mes nėsyk dar nesame matę,
sėdėjo prie puikiai pagaminto ir
minimalistiškai padengto stalo:

stiklinė, kurioje, regis, kad vanduo,
padėkliukas su raižytomis
vyšniom, jo kampe balta tabletė
taip pat peilis, šakutė, baltos
servetėlės kairėje:

Daina Krisiūnaitė, šita dalykiškai
apsirengusi, bet
nusivalkiojusi ir bevaikė kalė
paėmė peilį, šakutę ir pradėjo
šaltakraujiškai valgyti šūdą.