Iš „Šklėrių raisto“ – 6)

Įsiterpė į galvą
tartum netikėtai –
ar kas nors žino,
kaip kape tylu?
ir ar tylu?

Oi, kaip nesinori tuo tikėti
betgi – ir savyje, ir atokiau
ir net bažnyčiose girdžiu
kaip  bandoma pagerbti mirusius tyla,
kaip Viešpaties vardu paprašoma,
kad ji ateitų į gyvenimus,
į poilsį žmogaus,
kad  dvasioje, kad sieloje –
Ramybė ir Taika.

Ir šit regiu, 
atėjo Kristus į namus –
kartu su kryžiumi nukritusi
ir surūdijusi jo statulėlė.
Kryžiaus nelikę jau,
supuvo kryžius.
Šiek tiek puvėsių jo išlaikiusi maža vinis.
per delną perkalta
Ir pasilikusi jame rūdyt geležimi.

Tyla.
Bet ar tylu?
Jau man nereikia rodyti į ją,
Žinau, kaip tai nepaprasta,
kad tai daugiau negu – šaunu:
jeigu kažkas sutrinka danguose,
tuoj išgirsti –
Tiktac (Kęstutis) groja dūdele,
per žodį, kitą, ar net atodūsį
kartu su muzika
žinias paporina.
Ir apie mirtį - irgi,
kad tylu joje.
             
                      Tiktac
                (publika „šou“ čia laukė -
              negi veltui išmesi litus,
              tik Dievas scenoj - be kaukės
              ir salėj kaip kape - tylu.)
      Aš
Deja, meluoja muzikantai,
dūdelės jų meluoja,
meluoju – aš.
O Kristina...
Kažin, kur ji dabar?

Žvalgausi Poderytės.
Jos savo akyse nesurandu,
bet ausyse...
Jos pranašystė
kaip iš Dievo žodžio
Neabejoju, kad ir ji
kažkur Aukščiausiojo dešinėje
į kur gyvatė neatšliauš.
Kodėl toks mano žodis tartas jai,
girdėkite iš jos?
               
                    Kristina Poderytė:
              (– Liūgso
              mėlynoj pelkėj bažnyčia,                           
              mano godos
              varpinės bokšteliuose seka
              dangaus kelius, laukus ir pievas.
              Belieka laukti akmenų krušos).

      Aš
Tai iš „Rašyk“ ji taip,
iš ten girdėjęs ją.
O truputį anksčiau,
ji buvo liudininkė
kai Dievas tapo žmogumi,
sakytumei, jo priėmėja buvo.

      Konferansjė̃
Jo „priėmėjų“ būta nemažai,
bet šventės didesnės nesusilaukta.
Kiekvienas ją sutikom atskirai –
tartum savo namuose,
tarytum kanceliarijose savo
Tiktacas grojo dūdele
ir pats išgirsti jos nesugebėjo
Esą, „ir salėj kaip kape - tylu. “
O Kristina lig šiolei laukia akmenų krušos
Ir nemanau, kad tokiai krušai –
šaukštai po pietų.

      Aš
Konferansjė̃, tu – apie ką?

      Konferansjė̃
Pats savyje dar nešaukiu,
kaip šaukiama miške.
Tačiau žvelgiu į bibliją kaip laukdamas,
kad ryt, ar šiandien, ar tiesiog dabar
jau ir iš biblijos girdėsiu kaip miške:
– Gyvatės! Angių išperos!
Kaip jūs ištrūksite
nuo pasmerkimo į pragarą?!

Ne taip svarbu, kieno balsu 
ar, tarkim, kieno gerklė pašauks –
(mano – ne mano, tavo ar šv. Mato):
Iš tiesų sakau jums:
visa tai ištiks šitą kartą.

– O – go – go – go – go!...
Ar suvokia kas šitą laiką,
kuomet į sceną Viešpats žengia,
kai šit, kad ir ant mano delno,
rūdija Kristus,
savo kryžių pragyvenęs.
----------__________--------------
b. d.