Kaip Dočkutė ištekėjo

Vestuvės Vytaro akimis.


Sašos ir Dočkutės vestuvėse dalyvavome: aš – Vytaras ir mano žmona Alisa, Dočkutės teta ir katinas. Kitų neprisimenu.

Niekas negėrė tiek daug kaip jaunasis Saša ir jaunoji Dočkutė. Mano Alisa neėmė į burną iki 12 val. vakaro. Po vidurnakčio ji tampa nevaldoma. Ją valdo mėnulio pilnatis. Jos rankose suyra medvilnė, šilkas ir apatiniai. Pats mačiau.

Gėriau kaip visada: kiek rūkiau tiek gėriau. Negalėjau gerdamas nerūkyti.

Saša mano kurso draugas ‚yčebkėje‘. Jis lakūnas ir aš lakūnas. Mes džiaugėmės, kad Saša rado merginą iš mėsos parduotuvės.

Man labai gerai yra švęsti vestuves dideliame  trijų kambarių bute.  

Mano žmona Alisa beveik nusinuodijo degtine. Išdykusi ji labai. Krenta ir nesikelia vadinasi neturi minčių. Šoko kaip visas ansamblis. Nejudėjo nukritusi. Ne vandenį gėriau, todėl žinoma, kaip sunku kitam žmogui padėti nuoširdžiai. Nuėjau paimti jos paltą ir kasdienius batus, nes ji atsinešė išeiginius. Kažkas koridoriuje sumaišė ir Alisos batų neradau.

Paėmė žmonos batus.

Įsiveržiau į tualetą, kur sėdėjo moteris.

Tai buvo teta, arba ji vadino save teta. Dočkutės teta.

Ji buvo apsiavusi Alisos batus. Naujus mano žmonos batus.

Jaunosios giminaitė tvirtino, kad tai jos batai.

Bučiavau jos kojas, kad ji atiduotu batus.

Ji bučiavo mane į lūpas ir prašė nenuauti batų.

Pasirodė Saša ir pasakė, kad nušaus iš tarnybinio mane, nes aš jo vestuvėse, jo, pagalvokit, vestuvėse...

Saša,  privalai nušauti vagį, kuris tavo vestuvėse, pagalvok, tavo vestuvėse, vagia naujus batus...

Saša stovėjo su pistoletu ir bandė nušauti Dočkutės tetą.

Dočkutės teta pati atsistojo ir pasakė, kad atiduos batus mano namuose.

Mes jautėm vienas kitam didelius jausmus

išėjom.

Pagalvojau, kaip gerai, kad Alisai nereikės nešti batų namo.

Girdėjosi šūviai.




Vestuvės katino Mėlynakio akimis.


Mane Šeriantis  gėrė iš mažo stikliuko. Po to iš didelio. Valgė mėsą, kurios buvo daug.

Žinau, kad jis visos mėsos nesuvalgys. Šeriantysis daug nevalgo mano mėsos. Man taupo.

Geria iš mažo stikliuko. Vėl valgo mano mėsą. Aš pripratęs. Kas čia tokio?

Prieina Svetimas, Bjaurus, Nepasotinamas ir valgo mano mėsą. Šeriantis jiems leidžia. Nubausiu. Ne dabar. Artimiausiu laiku. Kiek jie valgo: vienas, du, trys gabalai mėsos. Galėjo valgyti dešrą, o valgo mano mėsą. Dešra irgi mano, bet jos daugiau. Ko jie apsikabino? Šeriantysis vėl pasmeigs šakute mano mėsos gabalą. Reikia perspėti, kad Svetimas mėsos nenori. Duodu ženklą. Svetimas meta į mane kaulą. Įžeidinėja. Šunimi mane apšaukė.

Šeriantysis manęs negina, nesudraudžia Svetimo nei žodžiu nei ranka.  

Atėjo Malonioji Šeriančioji. Ji vos juda. Daug mažu stikliukų išgėrė. Jie vėl geria stikliukus ir mane visiškai užmiršo.

Priminsiu, kad ir aš esu. Šeriančios kojas palietus su uodega – Šeriančioji numes mėsos.

Ne, ji mane paspyrė. Ji paspyrė mane du kartus.

Atkeršysiu. Tuojau pat.

Išleidžiu keršto garsą.

Vėl gaunu su koja.

Eisiu į sandėlį. Jūs mane privertėt. Jūs mane pažeminot prieš svetimus.

Sandėlio nepažinsit. Aš teisus.

Netikėtai pasirodė Didelis žmogus iš tešlos ir Svetima iš kvapo moteris, jie pašaukė mane.

Jie atrodė patikimai.

Jie  kvepėjo vestuvėmis ir bilietais į Maldyvus.

Mane sudomino bilietai.

Numojau į kasdienius pusryčius, į dešrą po stalu – mane suviliojo kvepiantys bilietai į Maldyvus.

Man su jais buvo pakeliui, o su Dočkutę – ne.