Elektros kėdė

Ir vėl ateina mėnesiai lietingi
Lašai palangėn kapsi nuo stogų
Prasmė yra tik jos ieškoti tingi
Tačiau be jos taip keista ir baugu

Ir veltui vėl bandai įžiebti žvakę
Degtukai tavo rankoje šlapi
Vis tiek šviesos nemato jau apakę
Nakties keleiviai Letos paupy

Po liežuviu ištirpsta net obolas
Kaip ostija prie gomurio kažin
Ar taip ištirpsta nuodėmės ir skolos
Kurių nebeįmanoma grąžint

Ir rankenų nėra – užvertos durys
Visiems už jų išėjusiems tenai
Kad viskas ką lig šiol esi sukūręs
Taip kaip ir tu – gyvuos tik laikinai

Ir nieko nebelieka tik tikėti
Prasmės nesuradai bet ji yra
Kai tykiai sukniumbi į seną kėdę
Bet kūną krečia geismo elektra

Ir keistas šiurpulys per odą bėga
Kaip laikas kurio nieks nesulaikys
Pavasariais taip vaikščiojam per miegą
Užmerkę sapną reginčias akis

Už mūsų lieka mėnesiai užšalę
O sniegas vis dar slepiasi miškuos
Kaskart į celę žengiant kaip į salę
Ten kur prasmės jau nieks nebeieškos