Iš „Šklėrių raisto“ – 3)

Klausiausi jo, konferansjė̃,
ir nemaniau,
kad šitaip Šklėrių raistas žvilgina akis,
kai ant liežuvio
žiogas čirpina smuikelį.
o tai, kas buvę jau,
nepaisant kad ir kaip toli, 
kartu su muzika
susigeria į sielą

Ne, nežinau
ir numanau, kad nežinosiu,
kokia galia, o ir kodėl
žmogui į dvasią atneša
neįtikėtiną PASAULĮ,
kur, regisi, ir akmenys
ištirpsta žodyje
ir nuplaukia šaltiniais
burnai atsigerti.

Ar girdi jis, Neįtikėtinas,
ar žino savo būtį,
ar paklusnus pats sau?

Nelengva Jo akivaizdoje tart tiesas,
netgi prognozę, kad esą
nedingsta niekas,
kas kažkur yra
ir ko atminti (taigi! taigi!)
ir atsiminti ko nesugebėtum

Ar ne todėl
ir priekaištus į savo dalią
kaip dovanas dievų imu.
Netgi ne sarmata
lig žilo plauko,
užsilikus smėlio duobėje
pasauliais žaisti.
Pirmyn – atgal!
Pirmyn – į priekį!
Pirmyn – kur tik erdvė!
Pirmyn – po raistą, jį išgiedat
kaip Dievo kūrinį, sukurta Jo
pagal paveikslą savo.

      Konferansjė
Ką? ką? Ir raistas pagal Jo,
pagal Dievo paveikslą?
       
      Aš
Nors išsigink,
kad taip galėčiau padūmoti,
bet kaip džiugu,
kad niekur niekas nenudingsta.
Tavasis darbas irrr, konferansjė.
Net publiką iš ten girdžiu

                    Publika
              Oho! Oho!
              Jeigu bėda – ji ne viena,
              jeigu stebuklas, tai ne vienas. 
              o Dieve, laukiame tavęs...

        Aš
O vaizdas irgi toks
nelyg po raidę išnešiotas į žodžius
ar dvasioje neiškalbėtas užsiliko.
Dabar ir juos girdžiu.
Kas patikės,
kad vaizdas kyla iš numirėlio,
iš griuvenos (griuvėsio) mano.         
             
              Sukilo publika ant kojų
              ir rankų  delnus prie krūtinė glaudžia,
              net nežinia, kam ji dėkoja,
              bet dvasios nuojautose
              Viešpats jau šalia.
              Dabar svarbu, kaip pasirodys.
              Konferansjė į užkulisius puola,
              o po sekundė, po kitos
              iš ten jau girdisi ir jo šneka.  

Ar supranti, konferansjė.
ar bent įsivaizduoji –
iš ten ir pats save žodis į žodį 
kaip poterį kalbu.

      Konferansjė
Reikėtų, kad jis pats,
kad šitoksai peizažas
už save kalbėtų.

      Aš
Ar nepakanka,
kad iš mirusių pakyla?

    Konferansjė
Reikėtų, kad jis pats,
ir būtent, kad iš mirusių pakyla.

              (o atsikvėpęs ir atrodytų, pamiršęs ką tik, 
              ką tik kalbėję, jau  taip)
   
      Konferansjė̃
Pranuci, nesupyk,
kad pasakysiu, ką žinai,
jog Šklėrių raistui reikia žvakių.
Ne bet kokių, ne bet...
Man nedrąsu tau rodyti į jas
kaip į gyvenimus žmogaus.
Nevisos tinka, kad apšviestų raistą,
betgi Vidinis pabeldė dvasia
ir iki šiol kaip plakanti širdis -
tuk tuk, tuk tuk

      Aš       
Ar reik manyt,
jog tik todėl besusitikę mes?

      Konferansjė̃
Jis pajautė tave ateisiantį
ir tinkantį į žvakę raistui...
-----------__________-------------
b. d.