Iš „Šklėrių raisto“ -2

Dar pašiugždu ir dar, ir dar...
kai išgirstu,
ko galgi net bažnyčios negirdėję.

Lig šiol nepatikiu ir pats,
kad taip galėję būti –
kaip aukšto rango valdinys,
surankiojęs eilėraščius savus,
sumėčiau į šiukšliadėžes
ir išnešiau kaip viščiukus,
neva, palesinti juos vėjais.
Švaru, nėra
ir suprantu –
man jų daugiau nebus,
bet ir ne tuščia.
Nelyg spingsulė aklo tamsoje
įkrito raistas į akis,
pamokslą kalba.

Bet – ne, atsiprašau,
ne Šklėrių raistas kalba
ir ne pamokslą...
Stebėtis reik, kiek laukta daug
kuomet be poterių, be įtaigų
pats iš savęs žinau:
mano griuvėsiai taip 
niuansais, potėpiais
ir užsilikusia atmintimi
kažką iš būto (praeitis)
it išpažintį į pasaulį kalba.
Gerai ar negerai, kad taip
galvos jau man dėl to neskauda.
Tačiau dar kartą nuoširdžiai prašau –
į griuvenas žmogaus,
į jo griuvėsius
(dzievuliau gink!)
nerodykim kaip mirtį...

    Konferansjė̃,
Kodėl?

      Aš
Atsimenu tave, konferansjė̃,
kuomet tą kartą mums tarei:
Tyliau! Ateina Dievas.
Ilgai ir nuolankiai aš jo prašiau,
kad tai, ką kalbam Viešpaties vardu,
Jis pasakytų pats.

      Konferansjė
Jau nemaniau,
kad dar pasiregėsim,
Ir... kur? Šklėrių raiste.
Netgi užmiršęs,
kad buvome kažkur kartu.
Dabar gi pamenu,
kad tavo vardas Pranas,
nors kažkodėl vis šaukėm Pranucu.
Nesistebiu, beje,
kad tau atrodau griuvena aš tavo,
nesistebėk ir tu
jog ne kitaip ir aš tave regiu.

      Aš
Nesistebiu, konferansjė̃,
bet iš tiesų:
Tyliau. Ateina Dievas.
O mūsų tiek mažai,
kad...

      Konferansjė
kad, regisi, po valandos, kitos
ir vėl jis vienas pasiliks.

      Aš
Atsiminimai? Žodis į žodį? Kaip tada?
Nebuvom ir tuomet jauni.
betgi, vėjeli, pūsk
betgi paduoki ranką, Gogo neramus,
bučiuosiu ją už 1 (vienetus)
man šitaip dosniai parašytus.
Tegu išnoksta rąstais jie –
statybų medžiaga ateina namus
į sienas jų, lubas, grindis
ar smeigiasi kuolais ir tvoromis,
kad ir dabar, tuoj  pat
po kojom man,
po kojom tau.
Kaip ką kalbėtume, o vis dėlto
gražu išgirst ir žodyje save,
matyt išmėtytus griuvėsiais
kad ir... raiste, konferansjė̃,         
ir jaustis dvasioje, kad esame
ir čia, ir ten,
kad po visur kažkiek.
     
      Konferansjė̃
Valio!.. Triskart valio!
mūsų griuvėsiams, Pranai.
nerodau vien tik į save, tave.
O disputo tema, manau,
tegu ir nūdienai išlieka. 

      Aš
Priminki ją.
Regis, be scenos mes neapsiėję.

      Konferansjė̃
Disputo tema – GARBĖ.
Regėjosi, jau buvom įtikėję –
kiekvienas ją savaip suprantam.
todėl ir Dievas nepadės,
jei vienas už visus kalbės.
Reikėjo publikos,
reikėjo scenos
ir, žinoma, reikėjo Dievo.
-------- _______----------
(b. d.)