Sraigė skuodžia į puotą

Senas voras tinklą audžia,
Sraigė mena dieną graudžią,
Kai į puotą nesuspėjo,
Nei rugpjūčio, nei rugsėjo.

Kur tik kviečia – ten vėluoja,
Sako, turi vieną koją,
O su ja skubėk kiek nori –
Vos patempsi kiauto svorį.

Sraigė puošias kaip ponia,
Su koraline suknia.
Prisitaisius ratukus,
Gal dabar greitesnė bus?

Keturi ratukai veža,
Ponią didelę ir gražią.
Sraigei reikia būti mikliai,
Tam jai padeda varikliai,

Užsikosėja motoras,
Balsas baubia jo toks storas
Traukitės visi, kas gali,
Sraigė skuodžia per takelį

Turbo-kosminiu greičiu,
Tarsi eidama lenkčių
Su visais pasaulio vėjais...
Ir į šventę greit suspėjus

Padeda padengti stalą,
Valo lėkštę, kavą mala,
Ir sustato stiklines
Tarsi laukdama manęs.

Ima pilstyt pienių vyną,
Ir svečius visus vaišina,
Prakalbas sakyti moka
Kartais net geriau už žmogų!

Būna, juk visi vėluojam,
Jei kas maišosi po kojom.
Kartais pats ryte rugsėjį
Į mokyklą nesuspėji.

Ir sakai – atsiprašau,
Nes žiūrėjau sraigių šou,
Nes stebėjau maratoną
Sraigių lekiančių pro šoną.

Nežinau ko jos taip skuba,
Dar, žiūrėk, papuls į sriubą...
Bėga, kad pasprukt suspėtų
Iš eilėraščių poetų.

Kur nebūta, tik sapnuota
Sraigė lekianti į puotą...
Neištirps ji kaip ledai
Sakoma... skubėk lėtai!