Gyvasis praeities aukuras

Ten kur
šlamėjo šimtamečiai
miškai
Tavo taurios mintys
kilo ir kaupėsi
Šatrijos
žylančioje galvoje
Tu auginai
javą, sodą
ir kartu padėjai
tolimo kūnui,
jo sielai
gerti to krašto
sultis
kai mažai pažįstamo
ar reikalingo tau
ašarotos akys
prašėsi
mirtinai
reikalingos rankos
Tu javapjūties įkarštyje
palikęs javų vežimą
lauke
nuskubėjai parvežti
gydytoją ar kunigą,
kad prašančiojo
akyse nušvistų
namų Gabijos
ugnies šviesa.